2020.07.11 10:37 (prieš 5 m.)
Kai dar buvo santuokos pradžia, bandžiau kalbėtis su vyru, dėliotis viską. Jis labai įsižeisdavo ir supykdavo, jeigu sakydavau, kas man nepriimtina (smulkmenos, nieko blogo pabai nedarydavo, bet vis tiek apsišlifavimas vyko). Tai tiesiog masakiau: mažiuk, kas tau geriau, ar abu kalbėsimės ir priimsime vienas kito žodžius, ieškosim kompromisų kartu, ar tylėsim ir, galiausiai, viskam susikaupus, išsiskirsim?
Tada jam taip atėjo suvokimas, net veidas persimainė ir pasakė, kad geriau jau kalbėkim tada. Ir po to karto visada abu pakalbam, prieinam kompromisą, tariamės. Esam santuokoje virš 6 metų. Ir viskas labai gražu, aplinkiniai stebisi, kad dar kaip medaus mėnuo. Pačioj pradžioj pasakiau, kad turi būti pagarba, kad nebūtų jokių skaudžių žodžių, nes viskas grius (mano buvę santykiai tokie buvo. Su rėkimais, kandimais, skaudinimais). Kad pyktis reikia gražiai. Nubrėžiau ribas, už kurių negalima žengti. Matyt, vyrui giliai įsirėžė tie žodžiai. Ir dabar vis gerom akimirkom primenu, ką mes turim, kokie laimingi esam, kad taip gerai sutariam. Ir aš išmokus gražiai pasakyt. Neprikaišiojant, o kaip viena narė sakė: kaip būtų fainai, jeigu nupirktume naują dušą. Kaip būtų fainai, jei pagamintum balandėlių
kaip būtų faina, jeigu... nepamirštu ir pagirti jį, pasidžiaugti juo. Pasakyt, koks man jis tobulas. Ir tada jis dar labiau stengiasi būtų tobulu
Gal ir jūsų vyrui padėtų tie žodžiai ir leisti pasirinkti: ar pasikalbėti kartu, ar sugadinti santykius. Jei jis myli, pasirinks santykius