2013.09.02 23:25 (prieš 12 m.)
Tai bet čia vieša paslaptis. Mes visi skirtingi, tai apie vaikus nėra ką net kalbėti. Net gimdymų dviejų vienodų nebūna. Aš ką norėjau pasakyti, tai kad mano manymu, mediko diagnozė, jog vaikas prašosi krūties dėl to, jog nėra ritmo, yra moksliškai nepagrįsta. Tokie mažulyčiai režimo ir negali turėti. Kažkokį šiokį tokį mini ritmą - taip. Tačiau juk jie gimsta tokie mažučiai, skrandukas būna vos graikinio riešuto dydžio. Tai tokį mažą net bulvių prikimšęs dviem valandom nepasotinsi
o čia vaikas gyvas tik pienu. Tai kur ten tos dvi valandos... Niekaip. Man pirmas mėnuo buvo sunkus labai, nes GN perkeliant mane į lovą kažką patempė ir po to mėnesį laiko negalėjau net arbatos puodelio pakelti. Ką jau kalbėti apie vaiką.. Skaudėjo labai, tuo metu tikrai atrodė baisu, nes net šakutės prie burnos neprinešdavau. Bet mane "varė" ta mintis, kad pieno mano pypliui reikia labai labai. Ir ištvėriau. Aš apskritai nemėgstu, kai apie mane šokinėja, o tada vyras mane maitino, girdė, padėdavo namuose, nes aš buvau fiziškai neįgali. Dėl ko tai pasakoju? Dėl to, kad pati patyriau savo kailiu, ką reiškia "sunku žindyti". Mažius buvo apžora kokių reta. Tik tarp augimo šuolių prašydavosi maksimum kas valandą. Nebent miegodavo porą valandų. Rekordas valgymo buvo 4 valandos! Ištisai. Nei į tualetą, nei pavalgyt. Net norėdama negalėdavau atsistoti, nes vaiko nepakeldavau tiesiog. Tad pasakyti noriu tai, jog visą tą didžiulį vaiko poreikį laaabai dažnai žysti ir neleisti nė nusiprausti tereikia priimti kaip natūralų dalyką. Tada būna žymiai lengviau. Kai tai supranti, tada nebeerzina tai, jog indų kalnas, kad grindys neplautos. Net išeina vyro gražiai atsiprašyti už neparuoštą vakarienę nesusipykus
O kas dėl medikų kompetencijos, tai net mūsų pediatrė - homeopatė man liepė duoti vaikui mišinio, nes papasakojau, kad augimo šuolį išgyvenam, o pieno į valias
net nebandžiau daugiau aiškintis ir išėjau. Ne visada jų žinios būna "geros"