2018.03.01 11:15 (prieš 2 m.)
Povile parašė:
Na, čia aprašėt tokią pat situaciją kaip ir pas mus
nubunda, sėdi, rėkia, stumdosi, paguldžius apsikabina ir užmiega, arba tenka mp duot...
Na maniškė pvz ima soskę. Tai su soske maitinimų sumažinimas ir nuėmimas buvo toks lengvas, kad net verkiau kai antrą vakarą mažoji užmigo be mp. Emociškai kažkaip man labai sunku buvo, nes buvau nusiteikusi, kad bus be proto sunku, o ęia be jokių zirzenimų, draskymusi, tiesiog atsigulam, apsikabinam, ji rankutes įkiša man į plaukus ir užmiega per 5 minutes. Ir vyras dabar taip pat šalia pasiguldęs bet kada užmigdo.
Na o mažint aš pradėjau nuo sunkiosios dalies - naktinių. Nes tiesipg pavargau, kad vaikas užmiega sotus ir viskuo aprūpintas ir po poros h bunda. Na aš tikrai suprantu, kad ne dėl maisto. Tai tiesiog guldydavausi, glostydavau, duodavau soskę ir jau jei žiauriai rėkdavo duodavau mp. Taip po truputį tas lūžio taškas, kada reikia duoti mp vis tolo tolo, kol bereikdavo duoti tik paryčiais, o paskui išvis nebereikalavo naktį. Taip adaptavomės kokį mėnesį. Ir prieš sav pradėjau nebeduoti prieš naktinį miegą. Viskas taip sklandu ir lengva, kad net širdį skauda, tai suvokiant
tad dabar belikę pas mus tik vienas mp davimas prieš pietų miegelį. Jaučiu, kad ir jis jau nebėra būtinas. Bet dar patempsiu kokią savaitę gal, kol pati priprasiu. Nes pasirodo maitinimo nutraukimas būna sunkus ne tik vaikui, mūsų atveju, man jis net sunkesnis nei dukrytei. Pagalvojus kad greit jos nebemaitinsiu, ašaros kaupiasi
Ir žinau, kad galėčiau maitinti, bet kam? Kai jaučiu, kad vaikas tam pasiruošęs ir visiškai nėra traumuojamas..