TV
Sveikos merginos. Neradau temos apie emocijas po gimdymo. Žinoma, tai labai asmeninis klausimas, bet kaip jautėtės tik ką pagimdę? Kuriu šią temą tam, kad būsimos mamos galbūt ras atramą iš kitų istorijų, todėl būsiu labai dėkinga jeigu pasidalinsime.
🌿Pradėsiu nuo savęs. Pastojau per 6 ciklą. Nėštumas nebuvo lengvas, visą jį teko praleisti ant nedarbingumo (dėl tepliojimo kraujingomis išskyromis ir vėmimo), bet buvau susikūrusi tam tikrą rutiną, kas leido nepalūžti ir tiesiog laukti vaikelio. Vaikelis, mūsų šeimoje buvo labai planuotas ir lauktas,kas irgi suteikė tam tikros stiprybės. Su vyru santykiai gražūs ir ilgalaikiai (14 metų kartu), esame išsilavinę, dirbantys, turintys pagrindą po kojomis. Pabaigoje nėštumo viskas klostėsi neblogai, bet turėjau didelį pilvelį, dėl ko norėjau dar greičiau gimdyti,o ir nėštumo metu nesijaučiau sau labai graži, bijojau priaugti daug svorio (priaugau +15 kg) nors iš vyro sulaukdavau nuolatinių komplimentų ir palaikymo.
🌿Šiek tiek apie gimdymą. Gimdymas sava eiga nesidėliojo, kad ir kaip svajojau, kad pagimdysiu 100 proc. pati, gal net iškęsiu sąrėmius be nuskausminimo pasinaudojant kvėpavimo technika, jį teko skatinti, gimdykloje buvo nuleisti vandenys (kurie buvo žalsvi, nes vaikutį gimdžiau pernešiotą - 41 sav. ir 3 d. ), paskui prasidėjo labai stiprūs sąrėmiai, ko pasekoje paprašiau epidurinės nejautros ir tai buvo tikrai efektyvu. Gimdos kaklelis atsivėrė iki 8,5 cm ir nusprendė skatinimą pratęsti oksitocinu ir pakeičiant poziciją. To pasėkoje sureagavo vaikučio tonai, todėl personalas ėmėsi visų veiksmų, kad tuos tonus atstatyti (nutraukė oksitociną, grąžino į patogią padėtį, gydytoja rezidentė stimuliavo vaikelio galvytę per gimdos kaklelį). Veiksmas vyko Kauno klinikose, dėl ko jaučiausi 100 proc. saugi ir dar su vyro palaikymu šalia! Pakvietė vyr. budinčią gydytoją, nes vaikelio galvytė nesįstatė į dubenį. Gydytoja Jarienė iš karto pasakė, kad turime kliniškai siaurą dubenį ir ruošiamės cp.,dėl ko esu labai dėkinga jai! Operacija buvo sklandi ir gimė sveikas berniukas. Leido pamatyti, paliesti, pamaitinti iš krūties ir buvau išvežta į poanastezinę palatą. Anksti ryte vėl atnešė sūnelį maitinimui, o 9 valandą buvome visi kartu su tėčiu palatoje. Viskas vystėsi sklandžiai, tiek aš, tiek mažylis jautėmės gerai, užsivedė laktacija ir visi tryse pratinomės vieni prie kitų, prie naujų savo rolių. Vyras labai intensyviai įsitraukė į mažylio ir mano priežiūrą, o mano darbas buvo maitinti ir skatinti pienelio gamybą.
🌿Jausmai po gimdymo. Jaučiausi kalta ir nepilnavertė, kad man atliko cp bei nepavyko pačiai pagimdyti (nes aš gi viską galiu!). Tada sekė emocija, kad jau nesu nėščia ir apėmė tokia tarytum vidinė tuštuma. Atrodė, kad niekada nepasiilgsiu savęs nėščios, nes buvo tikrai sunku, bet smegenys dabar transliuoja ką kita. Žiūriu į tą subliuškusį pilvelį ir kažko trūksta. Daugiau vaikų neplanuojam turėti, galbūt tai kažkiek ir turi įtakos, nes suvokiu, kad daugiau šis procesas nepasikartos ir apima nostalgija. Sunku, net žiūrėti į nėštumo metu dėvėtus daiktus, todėl dalį jų pašalinau. Žinoma buvo ir egzistenciniai klausimai, kas dabar laukia? Kas toliau? Ar dar yra tikslų kuriuos noriu įgyvendinti?
Labai džiaugiuosi, kad sūnui ir vyrui jaučiu labai gražius jausmus, todėl auginimo pats procesas nėra toks sudėtingas. Esame komanda, o vyro ir sūnaus ryšys labai gražus!
🌿Kokios Jūsų nėštumo, gimdymo istorijos? Kokios emocijos liejosi po gimdymo? Pasidalinkite viskuo, nes galbūt kiekviena moteris ras stiprybę Jumyse.
Aš gimdžiau 12 val. natūraliai, be jokio nuskausminimo, tad esminis dalykas, ką jaučiau pagimdžius, buvo begalinis nuovargis. Pilvo ir nėštumo nesiilgėjau. Priešingai, buvo taip smagu matyti, kad vėl atgaunu liemenį (tas matėsi iškart po gimdymo). Fiziškai ir emociškai jaučiausi gerai. Vaikščiojau tą patį vakarą, prausiausi po dušu. Kitą dieną savijauta suprastėjo, turėjau temperatūros 37,4. Sakė, kad normalu po gimdymo. Dar kitą dieną temperatūra pakilo jau virš 38. Paprašiau paracetamolio, pasiūlė pakartoti covid testą. Padariau tą testą ir išsiprašėm namo, nes realiai, išskyrus temperatūrą, abu su vyru jautėmės gana normaliai. Testas, žinoma, buvo teigiamas, bet nesureikšminome. Deja, savijauta nuolat blogėjo. Temperatūra ėmė siekti 39 - 40, net vaistais nenusimušdavau, baisus šaltkrėtis, kosėjimas iki dusimo ir šlapinimosi po savim, galų gale, apskritai ėmiau dusti. Dukrą buvo nepaleidžianti krūties. Miego trūko, maitindavau ją besikratanti iš šalčio, vos sąmoninga. Po dviejų tokių savaičių ėmiau galvoti, kad gal reikia į ligoninę, nes jau šiaip ar taip buvau nusiteikusi mirti. Tuomet vyrui, kuris jautėsi tik vos geriau, atėjo mintis paklausyti plaučius (jis - gydytojas) ir volia: abipusis plaučių uždegimas. Abiems. Pradėjome gerti antibiotikus ir per kokias tris dienas savijauta ėmė žymiai gerėti: tapo lengviau kvėpuoti, temperatūra kildavo iki kokių 38, ne 40. Galų gale ir visai pasveikau, bet... Dukra ėmė visai nemiegoti, verkimai amžini, krūtis tampo non stop, spenelis vienas buvo toks nukandžiotas, kad maniau, jog išvis nukris. Pasakiau vyrui, kad man trūksta pieno, reikia primaitinti. Jis, aišku, ne, nesąmonė. Visi sako "taip būti negali". Tai dar dvi savaites gyvenau beveik be miego ir su nesiliaujančiu krūtų skausmu, nes pieno turėjau labai mažai, o vyras neleido primaitinti. Tai mes vos ne iki skyrybų dėl to priėjome. Galų gale, pamatė pats, kad pas mane pieno labai mažai, ėmėm duoti mišinio, vaikas ėmė miegoti, pradėjo augti svoris. Va tada ir atėjo ta laimė 
Bet su vaistais suskatino, visa nakti prasikankinau su saremiais ryte jau perkele i gimdykla. Ten padare epidiura, aleliuja 🤣 su juo graziai atsidarinejo kaklelis. Veliau jau kai atsidare epidiura nueme, kad jaust saremius ir zinot kada stumt. Saremiai buvo ziaurus, nu bet galvojau cia greit, jau va ir stumt reiks, bet aisku laiko uztruko kol vaikas nusileido ir prasidejo stumimai. As buvau isitikinusi, kad gal ne idealiai, bet isstumsiu greit, ir pradzioj gyre daktarai, kad kaip pirmakartei labai gerai stumiu, bet as stumiau ir stumiau, jegos labai baiginejosi, o progreso jokio. Jau pradejau ir savim nusivilti bestumdama, kad kaip cia as isstumt negaliu. Dar ir personalas akcentavo labai, kad viskas pasibaigs ant tiek greit ant kiek as gerai isstumsiu, o as stumiu stumiu ir rodos nieko. Jau ten man akyse ir temo, ir slapia buvau kaip is vandens traukta, ir baisiausia, kad kazkuriuo momentu tikrai galvojau, kad mirsiu ant to stalo su neisgimdytu vaiku. Tai kai jau gime man buvo palengvejimas, kad gime, kad jau baigta, o ne, kad vaikas gime. Buvo euforija, kad nemiriau, blioviau kaip karve, bet labai traumavo tas gimdymo procesas. Aisku gimes vaikas parode, kad ejo netaisiklingai, uzpakaliniu vaizdu ir todel tas stumimas buvo toks sunkus ir ilgas. Ir ta iskart paaiskino personalas, bet vistiek as jauciuosi tokia nevykele ir pries save ir pries personala, nes man buvo jausmas, kad nuvyliau visus. Kol buvom ligoninej buvo viskas gerai, dar matyt adrenalinas veike, o jau kai grizom namo emocijos taip uzklupo. Verkiau nonstop del visko. Del geru dalyku, del blogu, bet asaru jura buvo. Emocijos buvo tiesiog kose, pati prisigalvodavau problemu, pati verkdavau del ju, zindymas visai nesiseke del to irgi save linciavau. Visa kuna skaudejo tarsi tankas pervaziavo, judet/vaiksciot buvo sunku. Aisku praejo tos kelets savaiciu, emocijos aprimo, supratau, kad misinukas irgi yra maistas ir vaikai be papo irgi puikiai auga. Va tada prasidejo atokvepis ir dziugi motinyste, supratau, kad vaikas bus laimingas tik tada kai laiminga bus mama. Labai ismokau, ziuret kas tinka mums ir man, o ne vadovaujuos ka kitos mamos daro ar kaip "turi buti".
