Religija yra baisus pasipinigavimo šaltinis. Mano seneliai iš tėvo pusės sentikiai. Tipo jau ten tai viskas griežta, sąžininga, laikosi tradicijų. Deja, viskas nuo popo priklauso ir tikinčiojo piniginės storio (ir ištrauktų banknotų spalvos). Paryrėm su senelių laidotuvėm. Senelis nelabai cerkvę lankė. Prie sovieto išvis nėjo, o atgavus nepriklausomybę kelis kartus išpažinties tebuvo. Per Kalėdas ir Velykas net neidavo melstis. Popas palaidojo be didelių problemų (nors Ukmergės popas biškutį nučiuožęs fanatikas, labai laikosi taisyklių, ale pinigėlis visur padėtį pataiso), tik mes patys gal mažiau tų ceremonijų žiūrėjom. Seneliui dzin buvo tos apeigos, babai čia labiau reikėjo visko. Tai baba ten meldės, giedorkas samdė, 2 paras be sustojimo už senelį giedojo. Mes tik atbuvom ks būtina. Baba pas mus link smerties labai religinga buvo pasidarius, ją jau ir laidojom kiek kitaip. Jin norėjo, kad viskas būtų padaryta pagal planą maximum. Ir rūbus specialius buvo pasisiuvus. Tai jau ten daugiau visko popas pritaikė, labai valandas skaičiavo, kad nepalaidot anksčiau laiko skaičiuojant nuo mirties fakto konstatavimo (nesutiko laidot sekmadienį, nes trūko kelių nelemtų valandų iki kažko ten). Tėtis nesigilino, piniginės neatvėrė labai plačiai ir palaidojom kaip išėjo.
Darbo kolegė kai laido sentikę mamą (jos irgi mišri šeima), tai Panevėžio popui išvis buvo dzin ar lankė cerkvę, ar nelankė. Svarbu pinigo gerai į kišenę gavo :/ bet nulupo tai atitinkamai... vat tau ir religingumas... verslininkai
Aš pati nekrikštyta. Tėvai buvo abu netikintys, iš senelių spaudimo nebuvo (vieni bijojo sovieto, kiti irgi nereligingi buvo). Bet kažkuo tikėti man niekas nedraudė. Baba tyliai padarydavo savo sentikiškas šventes, kita močiutė (kad ir nereliginga, bet mokyta ir auginta katalikiškai) papasakojo apie katalikišką religijos pusę. Daug domėjausi ir religines tiesas prasikošiau per savo filtrą. Ir užaugus priėmiau sprendimą, kad man to nereikia. Su vyru susituokėm be bažnyčios. Uošviams ar vyro seneliams net nekilo minties kažką siūlyti, nes jau seniai buvau pasakius, kad vien dėl vaizdo nesikrikštinsiu, bažnytinės santuokos "nes visi taip daro" irgi nebus. Vaikų irgi neketinam krikštyti. Vėlgi - apie tokį sprendimą visi žinojo dar keli metai iki gimstant mūsų dukrytei. Gal dėl to niekas neknisa smegenų. Turėjo daug laiko susitaikyti. Jeigu ką ir bandytų sakyti, tai vistiek niekas nenusileis. Apsimesiu, kad negirdžiu ir nukreipsiu kalbą. Koks tikslas gadinti nervus sau ir senam žmogui? Juk jų nuomonės nepakeisi.
Drausti savo vaikams neketinu. Jeigu pilnai suvokdami ką daro norės apsikrikštyti - pati nuvesiu į bažnyčią. Sakydama "pilnai suvokdami" turiu omeny, kad pilnai supras religinę šio reikalo pusę. Nes vaikai dažnai nori krikšto dėl noro pritapti prie draugų, noro turėti krikštamotę dėl papildomų gerų gimtadienio dovanų, dėl galimybės svečiuotis pas mylimą tetą, dėl šventės. Kadangi dar gyva vyro močiutė ir ji daro religines šventes, tai suprantu jog vaikams kils klausimų apie jas. Yra vaikiška biblija, paskaitysim kartu ją. Kas bus įdomu - atsakysiu į klausimus. Norės - nueisim pažiūrėt į bažnyčią ar net paklausyti mišių. Neutraliai, tiek kiek turės noro domėtis. Neketinu pasakoti to, kas vaikui neįdomu. Ir neleisiu, kad kiti kištų į galvą tai, apie ką vaikas neklausia. O paskui užaugs ir apsispręs ko nori.
Tiems, kas galvoja, jog krikštyti reikia vien dėl pagarbos tėvams ir seneliams, tai galiu pasakyti taip - krikštas yra jungas, kurį užmetame vaikui per prievartą. Kai kurie žmonės užaugę jo nenori. Ne šiaip nenori, kad neina į bažnyčią ir tipo jau čia viskas ok. Kai kurie būna linkę visiškai "išsivalyti" nuo krikšto. Nežinau, kaip tai vadinama lietuviškai (knygoje anglų kalba buvo paminėta "apostasy"), bet ritualas irgi netrumpas. Tai nežinau, kame čia nauda - apkrikštiji vaiką dėl giminės, kad nepletkintų, o paskui žmogus turi vargti, kad krikšto atsisakyti. O juk negali žinoti, ką vaikas užaugęs nuspręs. Jeigu sugalvoja vardus pasikeisti, tai kas trukdo atsisakyti religijos?