2015.01.13 12:07 (prieš 6 m.)
Kai gime mano mazyle, pirmaja savaite buvo labai sunku, ji daug verke, vos ne visa diena buvo man ant ranku, nes paguldyta verkdavo. Matesi, kad jai reikejo mano artumo. As nesiodavau ja ir galvodavau, kaip gi rupinasi tokiais mazyliai motinos is asocialiu seimu, jeigu ju vaikai taip verkia. Dar kaip tik tuo metu nuskambejo viena ziauri istorija. Iskildavo vaizdai pries akis: motina prigerus miega o vaikas lovytej verkia.
Siuo atveju viskas kitaip. Motina tvarkinga, issilavinusi, logiskai mastanti. Susidure su vaiko auginimu ir paluzo. Cia panasiai kaip mokyklinukas ryte pabudes verkia, kad nenori eiti i mokykla, nors zino k,ad reikia. Mes visos turim instingta auginti ir myleti savo vaika, tik vienos turi didesni kitos mazesni. Vienoms nusibosta pampersus keisti, vaikas atrodo nesimpatiskas, bijo prisiliesti kad nieko nesulauzytu, kitoms ju negrazus vaikas atrodo pats graziausias pasaulyje ir niekas nenusibosta. Esme tame, kada mes logiskai mastancios, jei isalkstam-savarankiskai pavalgom, skauda pilva-isgeriam vaistu, truksta artumo, pasikabinam vyra ar kita artima zmogu. O KA GALI VAIKAS? Pats pampersu nepasikeis, jeigu jo mamai tai atsibodo padaryt, nepavalgys, neapsikabins...jis net nesupranta kokia aplinka ji supa, nes niekada to nemates......ai tiesa, juk mociute yra.......o jeigu jos nebutu?
Sakot ji prasosi pagalbos, bet juk mes niekuo negalim padet, ji pati turi kitaip pradeti mastyti. Mes galim tik pagailet, paguost. Viska pradedame vertinti kitaip tik tada, kaip prarandame. Gal ji nori tai isbandyt?