TV
Visai neseniai, klinikoje laukiant eilės pas gydytoją, sutikau jauną moterį (na kokių 30-ties metų, gal truputi daugiau – mano akimis žiūrint išties dar jauną žmogų). Gręsiant mažiausiai dviejų (sveikų) protinių dantų „skaldymo“ procedūrai imi žmogus šiek tiek nerimauti (kaži ar po visko paragausi vakarienei paruoštų šonkauliukų, o kaip miegosis kai vaistukai „išgaruos“) ir nė nepajunti, kaip pradedi elgtis visai sau nebūdingai, taigi... Laukti teko ne taip jau trumpai, ir kažkaip „netyčia“ ėmėm šnekėtis. Pradžioje apie „nieką“... kol palietėm, kaip aš vadinu vieną iš „amžinų“ temų (o taip, yra tokių pat „amžinų“ temų, kaip tarkim visais laikais mediniai mokyklos suolai arba kaip pietų miegas darželyje, arba kelio remontas vasarą...) – patyčias. Kartais atrodo, kad jos, kaip nepagydoma epidemija... Nesvarbu kiek kartų ir kaip atvirai bus rašoma ar kalbama apie patyčias, kokie bus rengiami projektai („Savaitė be patyčių“, o kodėl ne dvi? Ar pusmetis? Per ilgai, neištversim tiek būti „gerais“?)... vistiek bus tokių kurie ir toliau jaus malonumą žemindami kitą ir bus tų, kurie dėl to kentės.
Apie patyčias mokyklose girdime palyginti dažnai, bet čia mergina ėmė pasakoti kaip nesmagiai jaučiasi darbe, suaugusių ir išsilavinusių žmonių kolektyve... Kažkur skaičiau, kad remiantis įvairiais tyrimais nustatyta, kad patyčias patiria apie 30-50 proc. Lietuvos moksleivių. Skaičiai dideli ir nieko gera nežadantys. Matydami tai, suaugusieji guodžiasi, jog iš patyčių „išaugama“. Deja, tai – nebūtinai tiesa. Įdomu, kokie skaičiai būtų kalbant apie patyčias darbe? Ir kaip „išaugti“ iš jų? Patarimų, kaip elgtis patiriant patyčias ne taip jau apstu net ir interneto platybėse. O jei ir rasim vieną kitą specialistų patarimą, ar visada tai suveikia? Ką daryti, jei tai neveikia? Arba esi „per silpnas“, o darbo prarasti NEGALI? Pripažinkim, kad neretai draugų rate kalbant apie darbą galima išgirsti žodžius „užsisėsti“, „pastatyti į vietą“. Juk dažniausiai tokie apibūdinimai taikomi kažkuo išsiskiriančiam, į kitus kolegas nepanašiam bendradarbiui. Pasirodo, nedraugiški žvilgsniai, pašaipios replikos, įvairios apkalbos ir kiti patyčių darbe požymiai, jau turi pavadinimą – mobingas. Negirdėta? Man taip pat buvo negirdėta, iki šiol, kol nesugalvojau pasidomėti apie patyčias, apie tai ką galima padaryti, kad jų būtų mažiau (nes, jų „išgyvendinimu“ iš visuomenės bent kol kas netikiu). Pasirodo visa prevencija – tai plakatai su verkiančiais vaikais ir mušamomis moterimis, bei keli „projektukai“ (kad nors savaitę pabūtume „geri“)... Juk svarbiausia - informuoti visuomenę, o skęstančiųjų gelbėjimas telieka pačių skęstančiųjų reikalu. Pedagogai apsimeta, kad mokyklose nieko nemato, darbdaviai apskritai gūžčioja pečiais „Yra dar ir patyčios darbe? Nejaugi?“ ir iš tiesų, na kam jiems tos papildomos bėdos? Lįsti žmogui į sielą yra “nepatogu”, dabar sugalvotas dar mandresnis terminas - nekorektiška. Tai niekas ir nelenda. O gal derėtų? Man regis taiklesnių žodžių nesu skaičiusi: „patyčios, it visa nuodijantis skystis, skverbiasi pro protingų, suaugusių žmonių kabinetų sienų plyšius ir sunkiasi į klases.“ (Beata Tiškevič Hasanova). Tiesa, radau dar vieną patyčių formą – elektroninės patyčios arba patyčios internete... Turbūt ši patyčių „rūšis“ yra pati žiauriausia. Kodėl? Todėl, kad nematant užgauliojamo žmogaus, pasislėpus už švytinčio ekrano dar lengviau būti padugne. Jei realybėje dar įmanoma tikėtis, kad žmogų ribos nors kažkokie vidiniai barjerai, tai internete jie gali visai išnykti... Kieme gi nepulsi talžyti silpnesnio už save, ar nespardysi raudančio vaiko (tave matys aplinka, negalėsi tiesiog nugręžti veido), o čia ką? Atėjau, pažeminau, pasijuokiau, išjungiau kompiuterį – ir einu padėti kaimynei laiptinę šluoti ar pervesti per gatvę senolį... Va koks aš nuostabus! Yra ir tokių žmonių, kurie ateina į internetinę ardvę tiesiog bendrauti, be ketinimo ką nors menkinti, bet nemoka „gražiai“ reikšti savo minčių. Forumuose neapsieinama be tokių apsižodžiavimų ginant savo nuomonę, kad ir akys, ir ausys raitaliojasi... Mes nemokam išklausyti kito nuomonės, nemokam tolerantiškai diskutuoti, nemokam ir išdėstyti minčių neperšant ir neprimetant jų kitiems, o tiesiog paliekant pamąstymui... Pokytis įmanomas tik suvokus, kad žmogus tam ir yra žmogus, kad formuotu save, atskirą, stiprų, SU SAVA NUOMONE.
Žinot, šiaip nesu iš tų bailiųjų žmonių. Kol neturėjau vaikų, tai iš viso galvos dėl daug ko nesukdavau. Kažkaip žinojau, kad viskas bus taip kaip turi būt, o jei nebus tai padarysiu, kad būtų. Bet dabar... Turbūt skystėju ar kas čia? Bijau, kad iš mano vaikų gali tyčiotis darželyje, mokykloje, gatvėje... Bijau, kad jei su tuo susidursiu, o esu tikra kad susidursiu (nereikia būti labai kitokiu, kad būtum pastebėtas, o ko jau ko, bet kitoniškumo mums per akis užtenka) – nepastebėsiu laiku... Bijau, kad nežinosiu kaip pasielgti teisingai... apskritai, kad nežinosiu kaip pasielgti. Nesu maža mergaitė ir puikiausiai suvokiu, kad neįmanoma vaikams pakloti gyvenime ilgo pūkinio kilimo... Anei sveikiems, anei kitokiems. Neapsaugosim nuo visko ir kad geriausia ką galim duoti, tai laiką ir sąlygas užaugti „žąsies plunksnoms“. TIK KAS MAN GALI KONKREČIAI PASAKYTI KAIP TĄ PADARYTI? Panašios temos neradau. Ir nutariau parašyti, paklausti, pamąstyti... O kaip jūs? Ar esate susidūrę su patyčiomis? Gal patys darbe? Gal jūsų vaikai tą patiria mokyklose? Ar iš karto tai pastebėjote? Ką darėte toliau? Ar radote sprendimus?
Tik mama auginanti "kitokį" vaiką ir natūralu, jaudinuosi dėl to, kas mūsų laukia, kai darželį pakeis mokykla 
Jau iki šios dienos esam patyrę visokių nesusipratimų - žmonės bijo "kitokių" žmogučių, nežino kaip elgtis kai susiduria su negalia ir kartais jų poelgiai nebūna labai tolerantiški ar korektiški. Bet kaip žinia vaikai moka būti dar žiauresni - bijau to laiko... ir taip patyliukais bandau bent jau žiniomis aplenkti laiką, pasiruošti kaip gi vienu ar kitu atveju pasielgti teisingai 
Tada apstulbau, nuliūdau, gal net bijojau, kokioje psichologinėje atmosferoje teks dirbti toliau... Po įmonę pradėjo sklisti kalbos, kad su nėštumu kažkas ne taip. Bet nedirbti negalėjau. O ir kaip su tuo "kovoti" nesugalvojau... todėl tiesiog nekreipiau dėmesio. Bet psichologiškai tai matyt veikė, nors buvau jauna ir nepriklausiau jokiai rizikos grupei - atlikau genetinius tyrimus. Gydytojai matė mano nerimą, užtikrino, kad vaikui viskas gerai ir patarė paankstinti dekretą dėl darbo aplinkos. Nežinau sutapimas ar ne - bet iš tiesų turiu "kitokį" vaiką 
Tiesa jis pati didžiausia mano dovana - tik jai niekuomet šito nesuprasti... 
Ir šie žodžiai visai ne paguoda... Po motinystės atostogų į senąją darbo vietą nebegrįžau.
visiskai vaiko taipogi neitikinsim nekreipt demesio I kitu zmoniu kalbas..elgesi..nes jie yra atskiros asmenybes..ir vistiek formuoja..brandina..ugdo..savo asmenybe daug maz patys...ir tai tikrai padaro ne per diena..tuo labiau mes to nepadarysim uz juos..tai viso gyvenimo uzdavinys..su susidurtom situacijom formuojam, keiciam, stiprinam mastyma ir t.t..
