Amores parašė:
Taip mūsų abiejų šeimos yra nelaimingos, nematėm gražios laimingos vaikystės. Todėl aš labai norėjau sukurti savo šeima, bet papuoliau į didelį šudą. Tokio net svaj…
Mažiau skaitykit paviršutiniškų psichologinių išvedžiojimų, išmeskit iš viso iš žodyno tuos pseudoterminus visokius ,,žavingus smurtautojus'' ir panašius. Ne veltuo liaudies išmintis sako, muša – bėk. Čia nebūtinai tiesiogine prasme reiia suprasti. Ir neužsiciklinkit ant to oralinio sekso. Be meilės ir pagarbos vaginalinis tas pats šūdas. O Jūs, spėju, siekiat būtinai pastot, nieko nepaisant. Bėkit į kitą miestą, kitą šalį, nesvarbu. Nes matosi, kad tai, kaip Jūs gyvenate su šitokiu padaru ir jo gimine, dar nepakankama, kad apsisprestumėte išeiti. Ramiai ir apskaičiuotai. Tada, sakau, bėkit. Šmutkes terbon ir bėgte. O paskui pagalvosit. Viskas susigulės, pamatysit, kaip gera be tokio vyro, ramu, niekas nežemina ir nemanipuliuoja. Nes gal kai nuolat tame šūdė, kaip pati sakot, sukatės, sunku iš šono pažiūrėti. Lekiat ir keliat. Bet gyvenimas juk pro šalį eina. Kiek su juo iškentėjot, galėjot vaiką užaugint. Įsivaikintą kad ir. Ar globot. Būtumėt suteikusi laimės kažkam, kurios pati vaikystėj neturėtoj. O ta nelaiminga vaikystė dar nėra nuosprendis. Nereikia į tai tvertis. Jei mąstot, kapstotės, tai jau daug. Sakot negalit viena. Tai gal yra kas galėtų padėt? Ir ko bijot? ŽMonių kalbų? Neturit darbo, gyvenamos vietos? Ir tai juk išsprendžiama.







