2018.02.20 15:07 (prieš 8 m.)
Man paprasčiau yra nepirkt nei galvot ką šaldyt
Savaitę mano tėvai viešėjo pas mus, tai labai pasijautė skirtumas mūsų šeimų požiūrio į maistą. Mano tėvai ryte atsikėlę pritrūko pieno į kavą... iš parduotuvės grįžo dviem pilnutėliais lidliniais tvirtais maišais
Tuo tarpu mes gertumėm kavą be pieno arba nubėgtumėm ir parsineštumėm tik 0,5 litro pieno. Mes su vyru prieš eidami į parduotuvę atsidarom šaldytuvą, spinteles ir susidarom sąrašiuką, ko trūksta. Parduotuvėje dažnai būna perkam daugiau nei sąrašiuke, bet vėlgi - žiūrim per kiek laiko suvartosim. Tarkim, užsimanom rūkytos žuvies, bet tada vyras sako "Bet mes turim dar troškinio nuo vakar vakarienei. Ar tilps mums dar žuvis?" - "Ne, man jau nebetilps" - "Tada tiek to, kitą kartą". Arba kokius vaisius perkam ir daugmaž apgalvojam, ar spėsim suvalgyti tą kiekį, kol nepradėjo gesti. O mano tėvai parduotuvėje čiumpa viską už ko užkliuvo akis ir tik namuose pradeda galvoti "Oi vietos šaldytuve nebėra
Kur dėti varškę, jogurtus, sūrelius, grietinę, sūrį, pyragą, žuvį? Oi vaisiai nebetelpa..." Mes perkam su tikslu suvartoti grįžus namo. Tuo tarpu mano tėvai perka "Gal užsinorėsim". Iš vienos pusės mes į parduotuvę einam dažnai, beveik kasdien, nes tai to tai ano prisireikia. O gyvenant su mano tėvais "tas ar anas" jau beveik garantuotai guli kur nors namuose ir tik laukia kol bus suvartotas
Iš kitos pusės mes beveik niekada neišmetam maisto, o mano tėvams čia įprastas atvejis, kad kažkas užsimiršo ir sugedo. Na ir tai ką mes išleidžiam maistui per mėnesį, jie laisvai išleistų per savaitę. Tik jie gyvena Airijoje, kur maistas gerokai pigesnis, tad gaunasi mažiau