Religinis požiūris: Ką reiškia, kad vyras šeimos galva?

„Ir jūs vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos“ (1 Pt 3,7).

Veinas krikščionis paklausė, kad yra, kad jo žmona nepaklusta jam kaip Viešpačiui, nors toks nurodymas užrašytas Šventajame Rašte. Aš jo paklausiau ar jis Viešpatauja šeimoje? Ir atsakiau, kad jei jis nori turėti žmoną angelą, tai turi jai sukurti rojų. Aš papasakojau jam kaip tai darosi praktikoje mano gyvenime.

Žmona iš draugių sužinojo naują keptų sumuštinių receptą. Norėdama padaryti šeimynai staigmeną, ji ėmė darbuotis virtuvėje. Po kiek laiko pakvietė mane paragauti naujojo patiekalo. Šventiškai nusiteikęs atėjau į virtuvę ir nusivyliau, nes žmona akivaizdžiai buvo suirzusi. Sumuštinis dar tebebuvo orkaitėje, o žmona plaudama indus pyko ir burbėjo ant kitų šeimos narių, kad jie nevalyvi, nepadeda atlikti kasdienių ruošos darbų. Puikiai supratau tokią žmonos būseną ir žinojau, kad dabar geriausia tylėti, nes ji gali prikibti net prie dulkės. Tyliai atsisėdau ant kėdės, stovinčios prie šaldytuvo. Bet ir tai man nepadėjo, nes teko išklausyti jos nepasitenkinimą reiškiančius žodžius, kad atsisėdau ne vietoje, nes juk jai reikės varstyti šaldytuvo dureles. Tyliai persėsdamas į kitą vietą paėmiau puoduką, stovintį ant stalo krašto ir, kad būtų saugiau, perkėliau jį ant virtuvinės spintelės. Bet gavau barti ir už tai. Žmona bambėjo: „Jūs – šeši žmonės, ir nė vienas nesitvarkote, dedate daiktus kur papuola, o aš turiu viską sutvarkyti. Tu dedi puoduką ant spintelės, o ar tau sunku padėti jį tiesiai į kriauklę. Ar aš vergė Izaura?..“ Mane tai paveikė. Širdyje atsirado nepasitenkinimas. Mąsčiau: „Na, ko tu čia dabar burbi. Nori burbėti – burbėk pati sau. Aš – suaugęs žmogus ir norėčiau būti laisvas nuo tavo nepasitenkinimo ir priešiškumo. Tu šoki valsą su velniu ir, jei tau patinka, šok su juo viena, o aš čia kuo dėtas?“ Žmona išėmė iš orkaitės sumuštinį ir padėjo priešais mane ant stalo. Be abejo, bet koks noras ragauti naująjį patiekalą buvo praėjęs. Mąsčiau, kad teisingai parašyta „Patarlių knygoje“: „Geriau truputėlis žalumynų su meile nei nupenėtas jautis su pykčiu.“

Mano širdyje atsirado nepasitenkinimas, priešiškumas žmonai, savigaila ir net saldus, visą esybę užvaldęs noras atkeršyti. Mąsčiau, ką aštriai, trumpai ir aiškiai drėbtelėti žmonai, kaip atsakyti į visą jos burbėjimo laviną, kad ji nustėrtų ir užsičiauptų.

Bet stop! Prisiminiau dvasinį pasaulį arba, kitaip sakant, pasinėriau į jį. Pagavau velnio minčių tėkmę, kuris netruko pasiūlyti: „Atsisakyk to sumuštinio ir pasakyk: „Ėsk pati šį naują nuostabų sumuštinį su pykčio, burbėjimo, nepasitenkinimo ir savigailos įdaru. O aš jau sotus vien nuo jo garų.“ Paskui atsistok ir su niekinančia veido išraiška išeik iš virtuvės, paskui save dar smarkiai trinktelėdamas durimis.“ O, tai puikūs žodžiai, pamaniau. Aš jau įsivaizdavau, kaip jie padarys gilių dvasinių žaizdų mano skriaudėjai. Ji tikrai bus sukrėsta, pažeminta bei nubausta už savo bjaurų bambėjimą. Mano keršto troškimas būtų patenkintas.

Čia jau supratau, kad papuoliau į velnio spąstus. Juk Dievas įspėja: „Būkite budrūs ir blaivūs žinodami, kad velnias, kaip riaumojantis liūtas, vaikšto aplinkui žiūrėdamas, kurį praryti.“ Kūniškų darbų vaisiai aiškiai liudijo, kad aš esu piktojo įtakoje, kad, pasak Šventojo Rašto, esu velnio prarytas. Teliko pasinaudoti Dievo pažadu, kad jei aš išpažinsiu savo nuodėmes, tai Jis bus ištikimas ir teisingas, atleis ir apvalys nuo visų nedorybių: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų nuo visų nedorybių“ (1Jn 1,9).

O koks džiaugsmas apima, kai stebuklas įvyksta, kai įvertinęs savo praloštą kovą su piktuoju ir supratęs, kad esi velnio valdžioje, pradedi šauktis Viešpaties. Apsikakojusį kūdikėlį mes nešame po vandeniu nuprausti. Labai panašiai tenka dirbti ir mūsų dangiškajam Tėvui. Kai pradėjau tyliai, bet nuoširdžiai atgailauti ir šauktis Dievo pagalbos Viešpaties Jėzaus vardu, pajutau, kad esu valomas. Savigaila, priešiškumas, nepasitenkinimas, neapykanta ėmė nykti ir visa mano esybė suspindėjo.

„Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo“ (Gal 5 22–23).
Žmona, kurios prieš kelias akimirkas tiesiog neapkenčiau, pasidarė man miela, artima, mylima.
Supratau, kad pats laikas pasinaudoti dvasinės kovos būdais ir išgelbėti nuo demono, apsėdusio ir mano žmoną, nes Biblijoje parašyta:
„Jei kas mato nusidedantį brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę...“(1 Jn 5,16).

Kreipiausi į savo Viešpatį dėl žmonos tokia malda: „Viešpatie Dieve, išgelbėk ir mano žmoną nuo velnio, suteik jai dvasinės gyvybės, kaip esi pažadėjęs ir užrašęs Šventajame Rašte.“ Atsikėliau nuo stalo, priėjau prie žmonos, kuri jau nustojo burbėti, ir su meile padėkojau už jos rūpestį bei darbą ruošiant naująjį patiekalą. Po minutėlės mes jau sėdėjome prie stalo draugiškai besišnekučiuodami apie naujo sumuštinių gamybos būdo paslaptis.

Tai stebuklas, kurį privalo įsisąmoninti kiekvienas tikintysis. Kaip aš per vieną minutę patikėjęs Dievu buvau išvaduotas nuo vergiško potraukio alkoholiui, taip ir atgimęs iš Dvasios žmogus pastebi nuostabų stebuklą savo gyvenime, kai per minutę yra apvalomas nuo gličių nešvarumų, paveldėtų iš velnio. Mes turime Dvasia marinti kūniškus darbus. Tokia kova vyksta dažnai, net po kelias dešimtis kartų per dieną. Bet tai nuostabus gyvenimas, liudijantis bendravimą su visatos Valdovu, Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Štai ką reiškia Dievo žodis: „Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite, bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite“ (Rom 8,13).

Taigi, kiekvieną dieną tikintysis gali pastebėti nuostabią, stebuklingą Dievo pagalbą kovojant su piktuoju. Net nedidelis konfliktas šeimoje rodo, kad apsėdęs demonas. Jeigu nebūčiau atgimęs iš Dvasios, nesuprasčiau dvasinio gyvenimo dėsnių ir nematyčiau Dievo Karalystės. „Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“ (Jn 17,3).

Vyras, ugdydamasis įprotį paklusti Dievo Žodžiui ir elgdamasis su žmona pagarbiai kaip su silpnesne, gali padėti „mirti“ jos netobulumui. O tai mums iš prigimties svetima, nes mes linkę įžvelgti kitame krislą, o savyje nepamatyti rąsto. Nusižeminimas suteikia dvasinio pasaulio jėgą, nes parašyta:
„Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (Jok 4,6).

Ką tai reiškia? Jei aš paklūstu Dievo Žodžiui, nusižeminu ir nebepastebiu žmonos netobulumo, Dievo Dvasia būna su manimi. Per kitokius santykius įgyju Dvasios vaisių: meilės, džiaugsmo, ramybės, romumo ir kt. Bet jei į blogį atsakau blogiu, Dievas man priešinasi, nes aš nenusižeminau ir nepaklusau Jo Žodžiui. Tuomet į mano ir žmonos bendravimą įsilieja ne Dievo Dvasia, bet velnio dvasia, ir tai matoma iš vaisių. Prisiminkime pamokantį Dievo palyginimą apie neištikimą tarną, kuris smaugė savo draugą dėl šimto denarų ir, nors tas maldavo pasigailėti, vis tiek jį uždarė į kalėjimą. Šis tarnas pamiršo, kad jo valdovas jam dovanojo milžinišką skolą, susidedančią iš dešimties tūkstančių talentų. Po šio įvykio valdovas jį pasikvietė ir atidavė kankintojams, kol jis grąžins visą skolą (Mt 18,24–35). Biblijoje parašyta, kad lygiai taip pasielgs su mumis dangiškasis Tėvas, jei mes vieni kitiems nuoširdžiai neatleisime. Dievas mums atleido visas nuodėmes ir įsakė atleisti kaltes mūsų kaltininkams. Gerai, kad ir papuolę į velnio nagus galime atgailauti ir dar padėti kitiems išsivaduoti.

Konfliktinės situacijos įkarštyje vyras turi būti gelbėtojas, o ne žudikas, reikalaujantis paklusnumo iš silpnesniojo – žmonos. Žmogžudžių laukia ugnies ežeras:
„Nugalėtojas paveldės viską, ir Aš būsiu jo Dievas, o jis bus mano sūnus. Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 21,7–8).
Šiandien daugybė tikinčiųjų mano, kad jų tikėjimui nieko netrūksta. Nors Dievas sako, kad jei neįgysime Jo meilės, būsime niekas. Be meilės Dievui amžinybėje mes nereikalingi:
„Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos“ (1 Kor 13,3).

Gyvename šioje žemėje, kad vietoje susierzinimo ir vaidų įgytume meilę, be kurios amžinybėje Dievui mes nereikalingi(1 Kor 13,1-3). Todėl Dievas sujungė vyra su moterimi, kad savo žemiškoje kelionėje išmoktų mylėti. Tai dvasinė kova, kurios pavyzdį pateikiau.