Sveikos
Šiuo metu kaip tik skaitau John Gray knygą "Vaikai kilę iš dangaus". Labai plačiai pasakojama, kaip derėtų auklėti vaikus, kaip su jais bendrauti ir kaip atsisakyti baime pagrįsto auklėjimo bei pakeisti jį humaniškesniu. Senai vis pamąstydavau: ar derėtų spręsti problemas ir konfliktus girdint vaikui (nekalbu apie balso tono pakėlimą ir indų daužymą) ar vis tik reikėtų tai daryti paslapčiomis?
Pastarasis man iškart kelia klausimą: o iš kur vaikas tada žinos, kaip apskritai konfliktai turėtų būti sprendžiami, jeigu niekados to nebus matęs savo šeimoje? O gal derėtų išskirti konfliktus į dvi grupes: tuos, kurie tėra buitiniai ir problemos nėra itin didelės, ir į tuos, kuriuose bandoma išsiaiškinti tarpusavio santykius bei nesutarimus? Padiskutuojam








