2020.06.11 20:42 (prieš 7 mėn.)
Sveikos, jungiuos ir aš prie jūsų. Mano laukimo istorija jau ilga, niekaip nesulaukėm gandrų, per tuos metus buvo ir kad labai stengėmės ir kad neisstengėm iš viso, tyrėmės dviejose vaisingumo klinikose, viskas abiems gerai, tiesiog kaip nebuvo taip nebuvo.. Ir pagaliau mums pavyko, nors buvo baimių, bet tokios laimės nesu gyvenime patyrusi, garbės žodis. Dej viskas baigės nesėkmingai, buvo jau beveik 8 savaitės, pradėjo tepliot rusvai, nulėkiau pas gydytoją, pradžioj ramino, kad tai normalu, bet patikrinus išaiškėjo, kad širdelė nebeplaka, nustojo vystytis apie 6,5sav.
Viskas staiga baigėsi kaip baigias gražus sapnas, prabudus ryte. Net nežinau kaip jaučiuosi, atrodo ant pasaulio nusileido tamsus, liūdnas šydas. Stengiuosi negailėt savęs, būt stipri, tikėt kad greit pavyks vėl ir jau baigsis laimingai... Bet akimirkom jaučiuos visiška bejėgė, šitiek laukus, o jei reiks vėl tiek laukt? O jei niekada?. Man 36 metai.
Sužinojau tik užvakar, mažuliukas dar manyje, gydytoja sakė laukt kol pasišalins savaime, jei to neįvyks per savaitę - ateiti valymui.
Pakibusi kažkokioj nenormalioj būsenoj. Sapnas baigėsi. Vaikelis jau išėjo, bet dar manyje. Negaliu apsakyt kaip laukiu kol kūnas atsigaus ir galėsim bandyt iš naujo. Vėl nuo nulio.
Užjaučiu visas, kurios tai patiria 💔 Būkit stiprios.