Žieminukė parašė:
2.4m. Ką dariau bendravau su draugem daugiau. Vyras minimaliai padeda su vaikais, kad padėtų reik zysti į ausis.
Kaip aš jus puikiai suprantu dėl pagalbos stokos. Tokie tie vyrai dažnai būna, kad jiems patiems neateina į galvą, kad reikia tą ar aną padaryti ir apskritai nesikiša į vaikų auginimą, jeigu moteris čia dabar pat nenukrenta ant žemė dėl išsekimo. Juk juos taip augino ir bendrai moterys per amžių amžius vienos augino vaikus anot jų, kai tėvai tik pažaidžia kelias minutes ar savo "išmintimi" pasidalina, ranka pagrūmoja. Jeigu paprašai, tai tuoj pat nepadarys, turi laukti kol "atsilaisvins". Jeigu daro, tai tik pusę darbo, tai po to dar turi eiti dabaigti daryti arba apskritai iš naujo viską padaryti. O jeigu dar ir papriekaištauji, tai vaje kokia ginyba įsijungia. Taip ir nusvyra rankos iš vis kažko prašyti ar tikėtis.
Kiek aš kartų bandžiau pritaikyti kažkokią mano galva sąžiningą tvarkaraštį (vieną vakarą aš prausiu ir migdau, kitą vakarą vyras..) tai vis vien turėdavau kiekvieną vakarą priminti ir vis vien pati viską daryti, nes vaikas "nenori" būti su juo. Ir taip net savaitės tokio tvarkaraščio nesilaikė.
Dabar antras vaikas, tai daug labiau vyras užsiima su vyresniu vaiku, nes jau praaugo, gal ir pačiam įdomiau ir žinoma lengviau. Aišku sunku būna, ypač tie ilgi savaitgaliai ir kai jis išeina į sportą kelias dienas į savaitę. Tuomet būna man įtampa, nes sunku žongliruoti naujagimiu ir dvimečiu vaiku, kuriam tos mamos dar labai labai reikia.
Pasisekė, kad naujagimis iš lengvesnių - minimalūs diegliai, realiai tik valgo ir miega. Mano psichologinė būsena visiškai kitokia, nei su pirmu. Depresijos kol kas nesimato, nors su pirmuoju vaiku buvo iš karto po gimdymo. Atsirado dar sakyčiau 10 kartų daugiau tos meilės visiems su antru, "sumamėjau", daug atlaidesnė. Nesitikėjau tokio pozityvaus efekto, nes kaip ir jūs labai bijojau, kad pasikartos depresija.