2024.05.10 08:58 (prieš 2 m.)
Prisimenu savo vaikystę. Augau droviu, dievobaimingu vaiku. Ir atėjo metas pirmai komunijai. Mus, mažą grupelę vaikų, ruošė kažkokia moterėlė. Ji mus tikybos mokydavo bažnyčios zakristijoje – niūrioje, tamsioje patalpoje, kur kampe buvo sustatyti procesijų stovai su šventųjų paveikslais. Kadangi jie buvo sustatyti bet kaip, tai šventųjų veidai buvo iškraipyti, gąsdinantys.
Bet labiausiai mane baugino kryžius, kur ant jo kabėjo kažkoks sukriošęs senis – paliegęs, sunykęs, perkaręs. Ir tai buvo Jėzus. Ir čia pat ta pati moterėlė mums aiškino, kad mūsų mylimas Мokytojas buvo nukryžiuotas 33 metų, pačioje jaunystėje, pačiame jėgų žydėjime. Taip iki šiol ir nesupratau šio neatitikimo – ar tai evangelijos meluoja apie Jėzaus žūties metus, ar bažnyčia bando mums įvaryti ir įvaro baimę su tais nelemtais kryžiais ir kabančiomis žmogystomis.
Todėl dabar po tiek metų viską darau, kad mano anūkai taip vadinamus Dievo namus aplenktų iš tolo, nematytų tų kraupių vaikams baimę sukeliančių kryžių ir visų tų kančios vaizdų, kurie nepriartina, o atitolina vaikus nuo Dievo. O mokau juos mylėti Jėzų – tokį paprastą, mylintį mus, kuris prieš 2 tūkstančius metų buvo tarp mūsų ir vienas iš mūsų.