Sveikos mamytės
Kreipiuosi, nes norėčiau išgirsti patarimų ar panašių istorijų ir kaip sprendėte situaciją. Mano istorija tokia...
Dukrai iki šiol (1 m. ir 11 mėn.) duodavau krūtį (mp maitinau iki 1 m ir 6 mėn.) kaip nusiraminimui dieną, naktį (jeigu keldavosi) ir prieš kiekvieną miegą. Buvau jau susitaikius, kad teks jai duoti papą ir po naujagimio gimimo, nes uždelsiau (esu pati kalta) visą atpratinimo procesą. Tačiau taip išėjo, kad praeitą savaitę turėjau pagulėti ligoninėj 3 dienas, per kurias dukrą žiūrėjo močiutė ir per jas krūties negavo, buvo sūpuojama ant rankų prieš miegą (kitaip niekaip neužmiega). Močiutė sakydavo, kad naktį išmiega ramiai, neprašo krūties, neverkia per daug ir apskritai būna ramesnė nei būdama su manim. Kai grįžau iš ligoninės, nusprendžiau nebeduoti krūties visai, nes iki šiolei daugelis gydytojų sakydavo nebeduoti, nes ir man bus sunku, ir vaikui tos krūties nereikia (duokite soskę), na ir apskritai sunku bus atprasti, jeigu uždelsiu...
Šiomis dienomis bandau ją migdyti ant rankų, tačiau ji visaip muistosi ir gailiai verkia, prasideda isterija ir gali tęstis virš valandos. Tada močiutė pasisiūlo ją migdyti (ir užmigdo, aš išeinu iš kambario), bet aš nemanau, kad 2 metų vaikas turi būti sūpuojamas ant rankų. Kai ją paimu, prašo krūties. Naktį keliasi ir gailiai verkia, ieško krūties... Nebeduodu, nenustoja verkti, ir vėl močiutė sūpuoja (šiuo metu gyvenu su savo mama), arba kartais aš paimu, bet sunku su pilvu ją nulaikyti, ji jėga mane stumia ir verkia, raitos Jaučiuosi kaip blogiausia mama... Žinau, kad pati kalta, kad iki šiol vaikui duodavau krūtį ir dabar jai sunku susitaikyti, kad to papo nebėra.
Buvome pas neurologę, tai patarė dukrai daryti miego ritualą (valytis dantis, praustis, gerti arbatą ir guldyti į lovą, ar sekti pasaką). Tačiau tai nepadeda, nes, manau, uždelsiau per ilgai... Ji priprato prie krūties. :/ Man tiesiog širdį skauda kaip vaikiukas draskos.
Dieną pietų miegui užmigdyti man misija neįmanoma... O nakčiai vakar migdžiau tai užtruko daugiau nei valandą, dukra buvo visa šlapia nuo verksmo, ir pavargusi užmigo... Pačiai sunku išgyventi, nes matau, kad ji kankinas ir jai sunku be krūties. Taip nusivarau, kad būnu pati šlapia ir susinervinus... Bandau duoti čiulptuką, bet spjauna, nes niekada jo nečiulpė.
Save guodžiu, kad jai bus geriau po kiek laiko ir praeisim šitą sunkų etapą, o kai eis į darželį (šį rugsėjį), bus lengviau su visais užmigti, nes ir namie nebus papo, ir daržely... Bandžiau isterijas ir verkimus ignoruoti, guldyti į lovytę, kalbėti su dukra, guldžiausi ją šalia, bet ji neguli. Pradeda lakstyti, lipti ant stalų, viską mėtyti... Bandžiau išeiti iš kambario, kad išsiverktų. Bandžiau duoti žiūrėti ramius animacinius serialus prieš miegą, bet ji vartosi lovoj ir neužmiega. Tik dar labiau pavargsta... Bandžiau gulėti šalia, kalbėti, jai dainuoti, glostyti galvą. Nebežinau jau ir kaip tvarkytis. Mama man padeda (pas ją užmiega ant rankų bet kartais tai trunka daugiau nei pusė val.), bet tik vakarais (nes dirba). Tačiau pati norėčiau susitvarkyti su savo vaiku, neprašyti pagalbos...
Tai vat tokia dilema: ar visgi duoti vaikui papą ir nebekankinti su verkimais, ar šaltai viską priimti ir pralaukti, išgyventi tokį sunkų laikotarpį neduodama krūties tikėdamasi, kad vaikas persilauš ir pamirš krūtį? Ar išvis gerai padariau, kad taip drastiškai nutraukiau papo reikalus? Ar gerai, kad dukra ieško paguodos su kitu žmogumi (mano mama)? Patarkit... Neturiu draugių, kurios turėtų vaikų ir galėtų patarti ar paguosti, todėl kreipiuosi čia, galbūt kažkuri mamytė atsilieps.