Laba diena. Su vyru esam susituokę 4 metai. Visada norėjau vaikų, o pas vyrą visada buvo begalės priežasčių koddėl "ne dabar". Pradžioj reikėjo nuosavo būsto, poto namuose remonto ir pan. Ok, suprantama, vaikas ne žaislas, logiška stengtis sukurti kuo patogesnes sąlygas, pasiruošti tam. Ėjo metai, du,trys... pradėjau vėl kalbas, kad "jau gal reikėtų..?" Atsirado naujų priežasčių, kurios jau nebeatrodė protingos ir logiškos. Tada prispaudus į kampą - paaiškėjo, kad tam net nėra noro, kad apskritai mažai kas gyvenime džiugina. Nusprendėm ieškoti psichologo. 2mėn paieškų, dar 2mėn psichoterapijos... nustatyta depresija...stengiuos kiek galėdama padėti savo buvimu, švelnumu ir pan... paklausus ar duoda kokios naudos vizitai pas psichologą - sako, kad bent kolkas jokios naudos... nu ok, taip greit neišgyjama... bet aš tokia savanaudė jaučiuos, nes nesveikai noriu vaikų.. o vyras sako, kad pirma nori susitvarkyt su savim... logiška manau... bet tai gali užtrukt ne vienus metus... nebežinau kaip toliau gyvent tuo laukimu ir su visu šitu... Man jau beveik 29m, neaišku ar išvis vaikų galėsim turėti nes niekad nebandėm, o dar dabar laukt reikia neribotą laiką...
Sakysit turiu nebūti savanaudė ir palaikyti vyrą kiek reikės... aš stengiuosi... ir šiaip santykiai bendrai paėmus geri, bet KAIP numalšinti tą nežmonišką norą turėti vaiką??? Atrodo, kad iš proto jau kraustausi nuo tos visos nežinios :(((
Atrodo kuriam laikui išmetu tas mintis iš galvos, stengiuosi negalvoti, bet po kiek laiko viskas susikaupia, toks didžiulis liūdesys apima, niekam rankos nekyla, atrodo pati i kažkokią depresiją puolu... po to susiemu, kuriam laikui pavyksta nusiramint ir išmest visas mintis, bet vis užburtas ratas...
