2024.04.09 08:30 (prieš 2 m.)
Aguona2023 parašė:
Prikaupiau klausimų 
Žinoma, kad yra nuo ko nuvargti, jūs gi mama. Kai augini antrą, trečią, nori nenori išsigydai supermamytės sindromą, nes tiesiog fiziškai tai tampa nebeįmanoma. Man prižiūrėti pirmą vaiką morališkai ir fiziškai buvo sunkiau, nes pirmą kartą viską žinai tik teoriškai, gauni daug skirtingų patarimų, nuolat ieškai informacijos pasitikslinimui, nerimauji. Na, ir pats vaikas iki 1,5 m. neturėjo normalaus miego režimo, o nuo 11 mėn. jau vaikščiojo ir visad buvo labai aktyvus, reikėjo nuolat iš paskos bėgioti.
Gimus dukrai, aš jau kita mama. Rami, nestresuoju, kažkiek net susierzinu kai kiti erzinasi dėl niekų, auginu vaikus taip kaip pati noriu, o norisi visiško zen. Antras vaikas ramus (nes mama juk diktuoja emocijas), darbus darausi savo tempu, nepersistengiu, bet kadangi viską planuoju - pasidarau visai nemažai. Negaliu sakyti, kad vyras padeda, nes būtų netikslu. Kai pirmajam vaikui buvo arti 2 metukų, vyras darbe susiderėjo sąlygas, kad dirbtų pilnai iš namų, tad kartu su manim augina vaikus, tarp darbo susitikimų turi pertraukėlių, kurių metu daro savo buitinius darbus, rūpinasi namais, vaikais, šunimis. Tik kartais į svarbesnius darbo susitikimus, konferencijas tenka nuskristi. Dabar jau susidėliojome tokį ritmą, kuris patogus visai šeimai. Gyvenam gana pailsėję, vargstam tik tuomet, kai vaikai serga. Bet iš pradžių taip irgi nebuvo, sūnų porą metų prižiūrėjau daugiausia aš, be to, prie viso to dar studijavau savarankiškai ir ruošiausi egzaminui. Tad tikriausiai visiškai nenusivaryti nuo kojų padėjo požiūris. Optimizmas. Mokėjimas pasijuokti pro ašaras ir galiausiai atkaklumas prašant pagalbos, nuolatinis argumentavimas vyrui, kodėl mums reikia jo namuose. Galiausiai pramušiau.😁
tiesiog mama ramiau žiūri į vaiko neramumus tada 
