Sveikos, mamytės. Na vat mano nuomonė apie Antakalnio polikliniką pasikeitė šiek tiek po antro gimdymo. Pirmą kartą gimdžiau prieš 8 metus, su niekuo nesitarus atvykau ankstų šeštadienio rytą, prieš 16 val. jau pagimdžiau, su epidūru, su vandenų praplėšimu, deja, ir su komplikacijom leliukui, bet už viską 10 balų. Tiek manim labai rūpinosi, tiek vaiką atgaivino, viską tyrė, stebėjo. Gimdykla, kiek pamenu, buvo naujoviška gana, paruošta, personalas nuostabus, po gimdymo kitą dieną buvo atėjusi gyd. ir tikrino mane, kaip gyju (plyšau, siuvo). Pirmą vakarą atėjo parodė, kaip priešpienį nutraukti, mes mažylė buvo intensyvios terapijos sk., kitą dieną ir kaip žindyti parodė, kai jau leliukas su mumis buvo. Buvome 5 dienas, gavome privačią palatą, na tikrai viskas super. Vienintelis minusas, prieš išvažiuojant sakiau sesutei, kad keistas jausmas krūtyse, tai nelabai sureagavo, ale užsikūrė pienas ir viskas čia ok, o kai grįžau sukietėjusi vakare jau buvo krūtis ir temp. 40. Tai na galėjo juk paaiškinti, įspėti ką daryt ar pan. Bet tik tiek. Daugiau jokių priekaištų.
Na, o dabar apie praėjusį rugsėjį, kai antrą kartą čia gimdžiau.
Atvykom nesitarę tiesiog į priėmimą apie vidurnaktį jau su sąrėmiais kas 4-5 min. Tai pirmiausia žiauru yra, kad tame pirminiame kabinete belekiek dokumentus pildė ir mane paguldę dar kūdikio judesius fiksavo, kai aš iš skausmo jau pakeliui į kosmosą. Toks jausmas, kad specialiai viską ramiai ir lėtai... Suprantu, kad visa tai reikalinga, yra procedūros, kurias turi atlikti, ir ten man dėl skausmo itin lėtai laikas ėjo ir atrodė, kad viskas labai ilgai trunka, bet tikrai ir neskubėjo niekas. Pirmą kartą gimdant tiek neteko užsibūti tame priėmimo kabinete, nors tada dar nebuvo tokių skausmų, 4 cm buvo atvykus. Kai dabar galų gale apžiūrėjo - 6 centimetrai, sako tai epidūro jau nereikia, čia gi greit gimdysim ir vėl ramiai, lėtai, kol suorganizavo į kurią gimdyklą. Nuėjom į gimdyklą (galvojau sienom lipsiu), ji tokia sakyčiau labai senoviška, wc kambarys irgi tikrai ne koks (suprantu, kad rugsėjį daug gimdyvių ir dar remontas, gal gavom kažkokią mažiau naudojamą gimdyklą ar pan.), bet lova net neparuošta, juokaudamos sesutės vėlgi neskubant pradėjo ją kloti, vilkti antklodes ir t.t. Taip pat ėmė man apie skiepus pasakoti. Suprantu, svarbi info, bet aš nustovėt vos galiu, meldžiuosi jau, kokia dar info apie skiepus, ir pyksta, kad į klausimus neatsakau. Vyras šalia, vyrui lai pasakoja, juk toks pat suaugęs ir atsakingas asmuo, vaiko tėtis.
Taigi, pagimdžiau 02:11, tai viskas gana greitai, bet negavau absoliučiai jokio nuskausminimo! O sakė va atsigulsi, suleisim į lašelinę nuo skausmo kažko. Išgyvenau tokius skausmus ir tokį pragarą, kad daugiau gyvenime apie trečią vaiką negalvosiu. Netgi išrašo lape parašyta, kad nuskausminimą gavau tik kai jau siuvo. Suprantu, kad gimdymo skausmas yra natūralu ir nereikia tikėtis, kad gimdyti bus lengva, bet man asmeniškai būtų sunku matyti taip kenčiančią moterį ir leisti jai kankintis toliau, kai XXI a. tikrai yra visokių galimybių tuos skausmus nors kažkiek pamalšinti. Ir sąrėmių metu, kai jau tikrai stiprokai dejavau, dar sakė maždaug, kad pasistengčiau tyliau, juk ne viena esu ligoninėje. Tas staigus ir greitas gimdymas atsiliepė visam organizmui, visiškam šoke ir įtampoje dar ilgai buvau, apie 2 sav. raumenis skaudėjo visus. Itin stipriai paveikė nugarą, dubens raumenis... apie psichologinę būseną, jau net nekalbu. Privačios palatos negavome, sakė be šansų, nors tą dieną gimdžiusi garsi influencerė, kuri tarėsi su gyd. dėl gimdymo - palatą gavo (tai čia klausimas kaip vyksta dalykai, ar visi mes lygūs). Po gimdymo apžiūros gimdyvei, apart temp. pamatavimo, jokios. Šiaip sesutės, kurios ateidavo pasiteirauti dėl vaiko, vaikų gydytojos bei aptarnaujantis personalas - puiku. Bet va tas požiūris į moters skausmą labai liūdina. Pirmas gimdymas man buvo geresnis, nors ilgesnis, nei šis. Trumpai, bet itin skausmingai. Ir su visišku nusiteikimu - daugiau niekada
Tai va taip skatinamas gimstamumas😀
Gal kiek per emocionaliai išsakiau viską, bet tikrai žiauriai skauda man, kad teko taip kentėti ir apskritai prieš tuos 8 metus viskas atrodė daug geriau, nei dabar.
Vaikas
jokių pamokymų, prausimų ir pan., tikrai jei ne vyras nežinau kiek būčiau pratempus, nes pastoviai kraujavau, nepaejau. Juokas per ašaras, bet ką darė ten gerai, tainlaiku atneštas maistas, pastoviai valoma palata ir išnešamos šiūkšlės.
