panasi situacija ir pas mane buvo, tik gimus pirmagimei mano gyvenimas apsiverte aukstyn kojomis, kaip ir jums, manoji anyta su savo patarimais, gal salta vaikui, gal alkanas, primaitinti reikia, gal padet kuo nors, na zodziu jos pilna buvo, i mano prasymus nelysti, kad as pati viska zinau, suprantu ir, kad jos pagalbos nereikia - ta suprasdavo tik tai akimirkai, kita diena vel tas pats, uzkinsooo, issikraustyt taip pat neturim galimybes, na manoji anyta nera bloga, tik nori dalyvaut vaiku auginime ir tiek, o as noriu, kaip ir jus supranu, pati augint ir auklyt vaika... niekas nepadejo nei vyro pokalbiai, nei mano ignoravimai, pradejau dazniau isvaziuot is namu, vyras darbe as su maziuku isvaziuoju kur nors... pasivaiksciot, i svecius, i zaidimu kambarius, kad tik nebut namie... o kai gryztame, aisku ji prisistato, tada as ziauriai ignoruoju, pasiimu vaika ir zaidziu su juo ka nors ar sugalvoju priezasti iseit i kiema, ji pasisiulo isvest, sakau, kad ir as ir pati noriu lauke pabut.... o i jos pamokymus, kaip vaika auklet, maitint ar pan. nebekreipiu demesio, ji sako, o as darau ka man reikia... nes jeigu, daryt kaip ji nori ar galvot ka ji sneka, gali ir stogas nuvaziuot... siulau, nekreipkit demesio, tik tam reikes laiko... man jau keli metai ramu, vaikai pas ja pabuna, as neinu, o ka ji aiskina nekreipiu demesio, o ir vaikai jau ugteleje, patys atsirenka, kas jiems gerai, o kas ne...
Vaikas
