Nekenčiu būti mama

12 3 4 Kitas »

Camile1

5 m. 8 mėn.

2020.11.17 12:18 (prieš 5 m.)

Šiandien mano vaikui 6 mėnesiai. Fainas vaikas. O aš tiesiog nekenčiu būti mama. 😭
Pavydžiu visom, kurioms kažkaip viskas lengvai ir paprastai... Vaikas buvo begalo lauktas ir planuotas. Tačiau tas virsmas mama man toks sudėtingas.

Pradėkim nuo to, kai tai karantinis vaikas - gimdymas, man pirmas ir ganėtinai ilgas. pirmas mūsų mėnuo buvo visiška tragedija. Po gimdymo nelaikiau šlapimo, vaikščiojau namie su pampersais. Mano rankose visada buvo tik verkiantis, rėkiantis vaikas, žinoma nuolatos žindomas. O žindymas buvo nenusisekęs. Kiekvieną savaitę uždegimai. 39 temperatūra... tuo metu kai galėdavau pailsėti tarp žindymų, pamiegoti, aš "taisydavau" papus, kompresai, kopūstai ir pan. Galiausiai vaikui nebeužteko sisiukų, kakučių ir perėjom ant mišinio. Galvojau porą dienų pailsėsiu ir vėl bandysim užkurti pieną miksuojant su mišiniu ar pan. Tačiau vėl vaiko rėkimas... nusprendžiau likti tiesiog prie mišinio, kad jis tik ramus būtų. Buvo labai staigus perėjimas. Jaučiausi taip, kad mane nuo vaiko atsikyrė. Emociškai labai išgyvenau dėl to. Kaltinau save, kad negaliu net vaiko išmaitinti. O dar aplinkos spaudimas (sąmoninga mama, o vaiką maitina mišiniu). Aišku ir nuraminti negalėdavau, nes jis jausdavo pieną ir nenusiramindavo, nors krūties irgi neimdavo 🤦‍♀️ Jausmo tokio apie kurį kalba daugumą mamų - meilę iš pirmo žvilgsnio nejaučiau. Jaučiausi kokį mėnesį paveikta ir visų per gimdymą gautų vaistų (vaistų apie kuriuos nesvajojau). Bijodavau likti su vaiku dviese... Išeiti į lauką su vežimu - tiesiog misiją neįmanoma. Jeigu atsibus, tai vaikas turės būt rankose, o vežimas sau. Galvoje buvau nusipiešusi gražų vaizdą, kaip mamytė važiuoja su vežimuku ir pusę pasaulio apvažiuoja, o čia net iki parduotuvės neverta net pasvajoti. Kažkuriuo metu, kaip ir išsigydžiau atrodo tas pirmines traumas, pradėjau džiaugtis motinyste, apsipratom, tačiau pora dienų vėl viskas kaip iš pradžių. Savaitgaliui su vyru buvom pabėgę pailsėti. Palikom vaiką močiutei... ir su močiute vaikas tobulas, valgo primaitinamas košes iki galo, užmiega ne sukant ratus aplink namus. Ir vėl aš jaučiuosi niekam tikus. Kantrybės nebeturiu. Viskas erzina. Jo zyzimas, verkimas. Noriu būti normali mama. Migdau jį ir verkiu. Kaip pamilti tą buvimą mama... Kur jūs randate džiaugsmą motinystėje? Kaip sau padėt? Gal yra tokių, kurios irgi panašius išgyvenimus turėjot?

tendencija

Natas 4 m. 6 mėn.

Joris 10 m. 5 mėn.

Rojus 13 m. 1 mėn.

2020.11.17 12:29 (prieš 5 m.)

O Jums nebus pogimdyvinė depresija? Nes labai jau pagal aprašymą panašu.

Tamya

G 4 m. 10 mėn.

B 13 m. 5 mėn.

2020.11.17 12:32 (prieš 5 m.)

Panasu kad jums pogimdyvine depresija, reiketu kreiptis pagalbos, nekaltinti saves, negailetis ir neklausyti kaimyniu, draugiu ar mamu, nes ta euforija bet kuriai mamai yra lydima rekimo, verkimo, nepasitikejimo savim ir t. t taip, sunkiau nei atrode, bet nereiskia, kad esate bloga mama, reiskia, kad jums reikia pagalbos, isigykite nesykle, nesiokite vaika, del misinuko, tai aisku geriau krutis, bet nei maziau meiles, nei rysio nebus tikrai, nesikalkite prie kryžiaus. Susiraskite online psichologe, mokama, nemokama, bet islyskite is juodo tarpo, bet kokio darbo nemegstam, kai jis mums nesiseka, bet ismokstame ir tada jis tampa mielas :oro-buckis:

leila123

4 m. 4 mėn.

2020.11.17 12:40 (prieš 5 m.)

Camile1 parašė:
Šiandien mano vaikui 6 mėnesiai. Fainas vaikas. O aš tiesiog nekenčiu būti mama. 😭

Kreipkitės pagalbos. Visų pirma turite pasirūpinti savimi, kad galėtumėte pasirūpinti vaiku. Esate nuostabi mama, tik išgydykit save pirmiau. Laikykitės!

Basakojė

Maža_sesė 7 m. 2 mėn.

Didelė_sesė 11 m. 9 mėn.

2020.11.17 12:42 (prieš 5 m.)

Visiskai normalus jausmai, siulyciau kreiptis i psichologa.

Hmama

H 1 m. 1 mėn.

H 5 m. 11 mėn.

2020.11.17 12:47 (prieš 5 m.)

Nepanašu i depresija. Tiesiog jusu lūkesčiai buvo visiškai kitokie. Jūsų lūkesčiai kaip iš reklamos, mama graži, vaikai gražus, vaikštinėja po saule su vežimu ir gyvenimas tiesiog pasaka.
Manau, kad kiekviena mama susiduria su sunkumais, apie kuriuos jūs parašėte, tiesiog su laiku tai pasimiršta.
Aš taip pat sunkiai po gimdymo jaučiausi pirma mėnesį, buvau plysusi kur tik galėjau, visa siūta ir pan, ilgai stovėt net neidavo, ir dar su verkianciu vaiku ant rankų, pasisioti būdavo didžiausias iššūkis, tik duše ir su ašaromis. Apie zindyma-- buvo tiesiog žiauru, pas mane plokšti speneliai, kankinomies 3 mėnesius, su kraujais, kompresais ir ašaromis. Buvau beveik paluzusi, ir pati galvojau mestis ant mišiniu, bet kažkaip prasilauzem. Bet viskas pasimiršo jau.
Apie važiavimą su vežimu irgi, iki kokio 5 mėnesio, reikėdavo galvoti kada važiuoti, iki kur važiuoti, kiek laiko, kad nebūtų dramų. Tikrai be streso išvažiuot ramiai pasivažinėti nesigaudavo. Taip dabar visai kitaip. Imeti į vežimą ir ramu, dar žaisliukų pasiimi ir varai. Bet tai nebuvo malonumas iš pradžiu.
Mes turėjom pilvo reikaliukus, diegliukus, iki 4 mėnesio. Kiek mes pravargom, apie miega iš vis buvau pamiršusi. Apskritai paklaikusi visa vaiksciodavau, dziaugdavausi kiekviena akimirka, kai galėdavau pabūti viena, nueiti į vonią, ramiai išgerti arbatos ar pavalgyti.
Bet žinokit ir tai pasimiršo.
Mums 9 mėnesiai ir viskas juda pirmyn!
Tiesiog noriu pasakyti, kad jūs ne viena tokia. Tiesiog jūsų lūkesčiai buvo didesni. Išmokite pasidžiaugti mažais laimėjimais
Ir tikrai ateis metas, kai be streso iš važiuosite su vežimu pasivaikščioti., taip kaip iš reklamos

akirita

4 m. 4 mėn.

9 m. 1 mėn.

2020.11.17 12:51 (prieš 5 m.)

Camile1 parašė:
Šiandien mano vaikui 6 mėnesiai. Fainas vaikas. O aš tiesiog nekenčiu būti mama. 😭

Kad kaip tik labai daug kalbama apie tai, kad meilė vaikui atsiranda pamažu, visai nebūtinai iš karto. Man atrodo, kad jūs labai daug įsivaizdavimų turėjote ir tebeturite, ir dar laikotės įsikibusi iš visų jėgų, kad daugiau pasikankintumėte. Daug kam ta pradžia tokia kaip jums, nesate išimtis. Daugybė vaikų nemiega vežimuose (nešioklę pabandykite), daug kam žindymo pradžia sunki, kūnas ne iškart atsistato, į vėžes ne iškart grįžtama - ir fiziškai, ir emociškai. Čia tokio darbo su savimi reikia, priimti, kad štai, pas mane yra taip, mano vaikas toks, mama aš tokia - viskas su tuo gerai, atsipalaiduoju, priimu, nesipriešinu. Jeigu lūkesčių nesusimažinsit, tai nei pabėgimai nuo vaiko, nei poilsis su vyru nepadės, nes grįšit su tais pačiais įsivaizdavimais, kaip turėtų būti, bet štai pas jus kažkodėl nėra. Ir vėl iškart pavargsit.

Šitie video faini, pažiūrėkite: https://www.youtube.com/channel/UCTkNfWu_FHu3kW-5OE4qSxQ/videos

Rudaduda

2020.11.17 13:41 (prieš 5 m.)

O taip. Labai pažįstamas jausmas.
Bet mes nebuvom niekam palikę, jokiem seneliam, iki pat šios dienos. Tačiau kai vyras sugeba naktį prabudusią nuramint, o aš ne - jau vėl jaučiuosi niekam tikusi. Bet nebe taip stipriai, kaip pradžioj... Žinokit, praeis. Pasimirš. Vaikas pasidarys šiek tiek savarankiškesnis ir bus lengviau. Gal pasibaigus karantinui auklę nusisamdysit (na, arba seneliams paliksit karts nuo karto, jei jie ten nesipuikuoja po to "o vat pas mane visą košę suvalgė ir užmigo vos paguldžius"), išeisit su vyru dviese pasibūt ir akyse prašviesės. Patikėkit.
Lūkesčiai ir pas mane buvo milžiniški, visiškai skiriasi nuo realybės. Man dar padėjo ne tik laikas, bet ir fb bendraamžių grupės. Pasižiūriu, kad kitos irgi kankinasi. Na, arba net blogiau kažkam, įkelia video, kaip sumesti visi dantų šepetėliai į klozetą, visos pažvengiam, mintyse pasidžiaugiu, kad ooooohhh, bent šitoj vietoj mano vaikas ramesnis ir judam tolyn.

6

Austinys

4 m. 11 mėn.

7 m. 1 mėn.

2020.11.17 13:48 (prieš 5 m.)

Pritariu visoms pasisakiusioms - gal čia soc. tinklai taip veikia, kad atrodo, jog visos mamos tobulos, tik aš kažkokia nevėkšla.. aš kol išeidavau į lauką (buvo žiema) su vežimu, būdavau visa šlapia, stresas verždavos pro ausis, kūdikis rëkia, aš žinau, kad reik užpurtyt vežime, kad užmigtų, įtūžis temdo akis, aš lekiu iš to adrenalino į kalną, stumiu per sniegą vežimą, tik užkilus kai plaučiai jau atrodo plyš, suprantu kad vaikas nutilo, aš pyktį išprakaitavau, galima eit toliau kaip žmogui.. aš striukę renkdavaus tiesiai ant naktinių, sukišdavau juos į kelnes, galvą išsiplaudavau savaitgaliais, nemačiau prasmės prisižiūrėti. Tad tikrai tas periodas dažnai būna juodas, bet jis praeina ir prisimeni netgi su šypsena. Laikykitės

Cukrausvata

6 m. 7 mėn.

2020.11.17 14:29 (prieš 5 m.)

Pritariu-aš taip pat buvau labai daug prisikūrusi iliuzijų (dalis iš soc.tinklų, dalis iš aplinkos, kur mamos tiesiog nutylėdavo tikrąją tiesą).. Tikėjausi ramiai sau gurkšnoti kavytę iš puodelio, vaikelis miega, mes riedame senamiesčio gatvele, paskui parke skaitau knygą. Jei miega namie, aš pasidarau valgyti, kaukyčių, kaip seniau lakstau pedikiūras manikiūras.. Aha. Turėjau neramius pirmus mėnesius-nėra beveik vaiko nuotraukų neklykiančio. Vaikščiodavau vežime netoli namų, nes kai tik pabus-klykia, reikia mp. Tusdavau vežimą pirmyn atgal laiptais be lifto (auto nebuvo galimybės palikti), kol susiruošdavome kur-aš visa šlapia, nebuvo to instagraminio grožio. Bijodavau, kad prabus ir klyks... Galvą, kaip kažkas minėjau, plaudavau irgi bele kada 😀 Jaučiausi bloga mama. Pamenu, nebežinau, ką daryti-atsisėdau ir apsiveriau.. Dukrytei buvo gal 3 men., ji pažiūrėjo į mane ir taaaip nusišypsojo-tokia kalta pasijaučiau prieš ją.. Pamenu, gyvenimas prasidėda o, kai vakare vaikas su vyru užmiega, atrodo, tyloje prabudavo tikroji aš 😃 Nesijauskite blogai vien dėl to, kad jūsų motinystės kelias ne toks, kokį įsivaizdavote. Jūs ne viena! Vaikas jus myli besąlygiškai-patikėkite. Džiaukitės, kad vaikelis užmezgė ryšį su močiute-galės pabūti drauge, kai norėsite atsipūsti. Nebekaltinkite savęs, nes vaikai oi kaip jaučia mamų emocijas. Ir todėl dar būna piktesni 🙂 laikykitės, jūs tikrai ne viena ❤️