Vaikas
rugiagele_ parašė:
Auginu panašų vaiką kaip ir autorė, isterijos prasidėjo panašiai tada kai pradėjo vaikščioti ir tęsiasi iki dabar. Mačiau daug kas pataria kai vaikas puola rėkti ar…
Kokiu pagrindu jie nori tą policiją kviesti? Tik dėl to, kad rėkia? Ar jiems kažkas kito atrodo?
Lady1 parašė:
Kokiu pagrindu jie nori tą policiją kviesti? Tik dėl to, kad rėkia? Ar jiems kažkas kito atrodo?
taip, tik del to kad rekia. Isivaizduoja, kad vaikas yra skriaudziamas (nors taip nera). Cia pagyvenusi moteriske ta kaimyne, kuri policija grasina. Minejo cia kazkas, kad reiktu pasikalbeti su ja. Kalbejom. Jai pro viena ausi atejo, pro kita isejo. Labai konfliktiska moteris.
Boružėlytė parašė:
Klausimas: kuo užpildytos Jūsų dienos, kas vyksta "tarp isterijų? Kiek vaikas gauna kokybiško dėmesio iš kiekvieno tėvų žaidimų, pokalbių, pasibuvimų forma? Ar eina…
I darzeli neina (negaunam vietos), su seneliais pabuna karts nuo karto. Demesio gauna nemazai, tiek is manes, tiek is vyro, skiriam bent po 1-2 val kokybisko demesio tikrai. Bet na nuolat nuo ryto iki vakaro negalim su juo sedeti ir vien tik zaisti, nes abu dirbam nuotoliniu budu.
Vaikas musu labai aktyvus ir atrodo, nepasotinamas. Kad ir kiek jam demesio skirsi, vis atrodo jam maza, nori dar ir dar. Poto darosi irzlus, kai to demesio gauna maziau. Pats vienas mazai uzsiima, nori draugijos, kad su juo nuolat kazkas butu.
 |
daktariukė 9 m. |
 |
programukas 11 m. 9 mėn. |
rugiagele_ parašė:
taip, tik del to kad rekia. Isivaizduoja, kad vaikas yra skriaudziamas (nors taip nera). Cia pagyvenusi moteriske ta kaimyne, kuri policija grasina. Minejo cia kazk…
Būčiau sakius pasiūlyti, kad tegul ateina pažiūrėti, kai vaikas verkia, jei jau jai taip neramu, bet jei konfliktiška, tai vargu, ar to užteks.
O žino ji, kad už melagingus policijos užkvietimus gresia bauda? telsiai.policija.lrv.lt/lt/naujienos/uz-melaginga-policijos-iskvietima-pinigine-bauda
|
daktariukė 9 m. |
|
programukas 11 m. 9 mėn. |
rugiagele_ parašė:
I darzeli neina (negaunam vietos), su seneliais pabuna karts nuo karto. Demesio gauna nemazai, tiek is manes, tiek is vyro, skiriam bent po 1-2 val kokybisko demesi…
O vaikui pasibuvimo lauke ir išsidūkimo netrūksta?
Ir jeigu kažką susitariat/pažadat, ar visada tą ištęsit?
Suprantu, kaip sunku, kai abu dirbat nuotoliniu būdu, ir namie vaikas. Pas mus šiuo atžvilgiu analogiška situacija, tad dirbam "pamainomis". Yra mano dienos, kai vyras prižiūri vaikus ir kaip jam pasiseka, tiek padirba, ir yra jo dienos, tik jei online susitikimai suplanuoti, tada reikia labiau pasiderinti. Ko nespėjam, tenka daryti vakarais ar savaitgaliais. Tiek, kad pas mus darbo savaitė yra 36 val., tai gal kiek lengviau naviguoti.
O tiesiog šalia Jūsų spalvinti, piešti, dėlioti dėliones, paklausyti muzikos ar pasakų per ausines, žaisti su tešla ar aquabeads ir pan. nenori visai? Arba tiesiog duoti kažkokią užduotį, kad jis pats sau užsiimtų bent kurį laiką - statyti raides/skaičius iš Duplo, surinkti kalną raudonų daiktų namuose, ieškoti dalykų, kurių forma apvali, ir, pvz., juos nufotografuoti.
Grįžtant prie temos.
Iš patirties žinau, kad kuo labiau užsispyręs vaikas, tuo sudėtingiau jį "paveikti" ir pakeisti. Turbūt visi vaikai turi fazę, kai bando išsireikalauti dalykų klykimu. Su sūnum mes tą fazę išgyvendinom dviem etapais.
Bendru atveju, kai vaikas pyksta, pirmas žingsnis yra pripažinti vaiko norą, kad jis jaustųsi suprastas. Nes jeigu jis iškarst išgirsta ne, automatiškai protestuos dar smarkiau. "Nori bandelės? Tikriausiai labai labai nori, jei taip garsiai rėki! O tos vienos bandelės neužteko? Ne, neužteko, girdžiu, kad neužteko..." Antras žingsnis - priminti vaikui ribą: "Mes visada valgom po vieną bandelę." Trečias žingsnis - padėti vaikui įgyvendinti tą ribą, priimti, kad nebus, kaip nori. Ne "rėk nerėkęs, negausi", bet, kaip Lūšiukė rašė - padėti vaikuo nusiraminti, "aš girdžiu, kad Tu nori, tačiau mes esam susitarę, kad valgom po vieną bandelę. Aš valgiau vieną, tėvelis valgė vieną, ir Tu valgei vieną. Daugiau bandelių nebebus šiandien/dabar. Supranta, kad Tau pikta ir liūdna, ateik, aš Tave apkabinsiu, pagelbėsiu Tau nusiraminti". Aišku, prieš pradedant taikyti bet kokias taisykles, jos pirmiausia turėtų būti aptartos su vaiku ir jam turėtų būti paaiškinta, kad pastaruoju metu labai sunku visiems, nes mamytė ir tėvelis turi daug dirbti, pavargsta, ir kad viso pykčiai labai liūdina, kad dėl to norit paaiškinti vaikuo ir susitarti, kas galima ir kas ne. Ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir taipogi būtų taikomos visiems. Nes jei vaikas verkia ir negauna antros bandelės, o tėtis tuo tarpu valgo jau gal penktą, tai žinoma, nieko nebus.
Su sūnum pas mus buvo situacija, kad jis buvo nepajėgus kai kuriais atvejais priimti, kad mes girdim, bet vis tiek sakom ne. Todėl jis tiesiog toliau sau isterikuodavo. Tai, kai užsiminiau, dirbom etapais. Pirmiausia mokinom gražiai paprašyti. Pradeda rėkt: paprašyk gražiai - gausi. Kai vyras kelis kartus pamodeliavo, kaip gražiai paprašęs gauna, tai sūnus palaipsniui irgi pradėjo prašyti. O kai jis įgudo gražiai paprašyti, tad mes pamažu pradėjom atkalbinėti ir nebeduoti. Bet čia visa tai, žinoma, reikia kombinuoti su tuo, kad nematytų, ko nereikia.
Dėl filmukų parašysiu vėliau. Čia atskira istorija, nes jei gaus flmukus gražiai paprašęs, tai greit gali išsiugdyt priklausomybę.
|
daktariukė 9 m. |
|
programukas 11 m. 9 mėn. |
Apie filmukus, žaidimus ir šiaip ekraną
Pradėsiu nuo to, kad iki dvejų metų vaikams apskritai nederėtų nieko žiūrėti, nes tai neigiamai veikia smegenų vystymąsi ir prisideda prie hyperaktyvumo ir dėmesio sutelkimo problemų. Video pokalbiai nesiskaito. Nuo trejų iki penkerių laikoma, kad geriausia, jei kažkiek žiūrima kartu su suaugusiu, kuris padeda suprasti ir aptarti, ką pamatė. Daugiausia 1 val. per dieną. Nuo penkerių maždaug atsiranda nauda ir kai vaikas savarankiškai žiūri/žaidžia amžiui pritaikytus žaidimus. 1-2 val. per dieną, savaitgaliais iki 3.
Ką rodyti, ką leisti žaisti - irgi svarbu, per daug nesiplėsiu. Tiesiog: yra skirtumas, ar tai, pvz., pačių padarytas video (su vaiku), specialiai amžiaus grupei pritaikytas ekudacinis filmukas/žaidimas, komercinis produktas ar išvis suaugusiems/didesniems skirtas dalykas. Kas vaikui "labiau" patinka, šiuo atveju ne taip ir svarbu, reikia tiesiog nesupažindinti su tuo, kuo nederėtų.
Pastebėjau, kad aplinkoj labai daug kas turi problemų su vaikų kontroliavimu ekrano atžvilgiu. Manau, kad tai didžia dalimi nulemta:
* Nėra aiškių normų, kada kas galima (tad vaikas visada tikisi, kad kiekvienas kartas bus kaip pats ilgiausias ar ilgesnis nei kažkada anksčiau buvo);
* Prieš pradedant žiūrėti nėra aiškaus susitarimo ką žiūrės, kaip ilgai ir kas bus po to (jei vaikas nėra įsisąmoninęs, kas vyks po filmuko pažiūrėjimo, jis nenorės baigti žiūrėjimo, nes tiesiog nieko įdomaus ar bent apibrėžto nelaukia);
* Televizorius naudojamas kaip fonas namie;
* Tėvai patys prilipę prie telefonų, kompiuterių, TV (neigiamas pavyzdys plius vaikui, ypač didesniam, kyla neteisybės jausmas);
* Tėvai "iš lempos" pasako, kad laikas prie ekrano baigėsi, nors vaikas pažiūrėjo pusę filmuko (tas suerzina vaiką ir jis visiškai nenori klausyti, vidurys filmuko nėra natūrali pabaiga žiūrėjimui);
* Tėvai leidžia žiūrėti ilgus filmus, bet neleidžia pažiūrėti jų vienu ypu (išjungimas vidury sukelia problemas, kaip įvardinta aukščiau);
* Vaikui neduodama laisvė pačiam išjungti ekraną (jei tėvai visada išjungia ekraną, ypač per prievartą, vaikas jaučiasi bejėgis, o bejėgis vaikas - zyzia, pyksta ir neklauso);
* Vaikai svečiuose/pas senelius mato netinkamą pavyzdį arba ten nėra taisyklių (vėlgi - neteisybės jausmas);
* Vaikai per anksti nuvedami į kino teatrą (iš serijos "kartą paragavęs - negali sustot");
* Vaikai dėl visokių nusižengimų gąsdinami, kad negaus šiandien, rytoj, savaitę ir t.t. filmukų/ekrano (tas sudaro jiems įspūdį, kad filmukai yra kažkas super ypatingo įspūdingo ir reikia dėl jų bet kokia kaina stengtis);
* Ir t.t.
Ką mes darėm/darom/kartais naudojom pereinamaisiais laikotarpiais (nes vaikui augant, keičiantis dienos ritmui, keičiasi ir su ekranu susiję dalykai):
* Nuo pat pradžių leidom, mokėm ir kalbinom vaikus, kad išjungtų patys. Žinoma, būdavo kartų, kai nepavykdavo ir tekdavo išjungti patiems, o tada klausytis klykimo. Bet, na, sėdi prie vaiko ir lauki, kada nurims, apkabini, jei duodasi. Paaiškini, kad turėjai išjungti, nes vaikas nesilaikė susitarimo (todėl anksčiau klausiau, kokia situacija pas Jus su duoto žodžio laikymusi; mūsų namuose pažadų vykdymas ir galėjimas pasitikėti vienas kitu yra antroj vietoj vertybių skalėj po meilės ir gerumos vieni kitiems). Kitą kartą prieš pradedant sutari ir išaiškini dar tvirčiau;
* Geriausias išjungimo momentas tada, kai filmukas baigiasi ir pradeda groti atpažįstama teminė muzika, vaikas irgi žino, kad tai reiškia pabaigą. Pradėjus groti tai muzikai, kol reikalinga kontrolė, gera proga priminti vaikui, kad viskas. Jei filmukai žiūrimi per youtube, tas tikriausiai sudėtingiau įgyvendinama, nežinau, mažai youtube naudojam, bet gal įmanoma kažkaip parsisiųsti ar nustatyti, kad pasibaigus neberodytų kito, arba palaukti, kol užkraus, paleisti, o tada išjungti internetą, kad naujas neprasidėtų. Vėlgi - kol mokymosi laikotarpis;
* Kai vaikai klausdavo, ką darai su kompiuteriu, ir aš noriu - atsakydavom, kad dirbam. Jeigu jie irgi norėdavo dirbti, įjungdavom senam laptope Word programą, nustatydavom didelį šriftą ir duodavom perspausdinti žodžius nuo popieriaus. Jei jiems rūpi taip dirbti - tegul, raidžių ar skaičių atpažinimas, žodžių spausdinimas nepakenks;
* Prieš pradedant žiūrėti visada išsiaiškindavom, kad žiūrės vieną ir susitardavom, kokį. Jei reikdavo, užtvirtindavom rankos paspaudimu. Mūsų žiūrimų filmukų viena serija 12-18-22-25 minutės. Kai įsivažiavom su taisyklių laikymųsi, tardavomės ir kad pažiūrės 2 trumpus (2×12 min) filmukus;
* Kažkuriuo metu, kai buvo sudėtingiau, turėjom kalendorių, kuriam pažymėta, kiek filmukų galima per dieną, pažiūrėjus filmuką vaikas užbraukdavo vieną ženkliuką. Nelikdavo ženkliukų - nebėra prasmės prašyti. Vaikams "rašytinis" susitarimas dažnai suteikia daugiau "svorio";
* Turėti fiksuotą metą rutinoj, kada žiūri filmukus, gali irgi būti naudinga. Maniškiai žiūri 18:45-19:15 programą vaikams per TV kiekvieną vakarą. Dabar vasara, atostogos, ritmas kiek kitoks, pažiūrėję dažniausiai eina į lauką dar išsidūkt. Mokyklos metu po šitos programos iškart pradedam ruoštis eiti miegoti. Mokyklos metu sūnus taip pat norėdavo anksčiau atsikelti, kad pažiūrėtų filmuką arba pažaistų. Paskutiniu metu vien tik "geimina" jis. Atsikeldavo pats, pažaisdavo, atsikeldavau aš ar tėtis, kol pasibaigdavo jo filmukas/žaidimo laikas, pasirūpindavom, kad pusryčiai būtų ant stalo. Paskutiniu metu nekildavo problemų net jei ir pavėluodavom, jis paskaitydavo knygą;
* Dukra žiūrėdavo filmuką valgydama pusryčius, su ja problemos dėl išėjimo į mokyklą, bet dabar vasarą bandom išgyvendinti šitą blogą įprotį. Rekomenduočiau tokio įpročio apskritai neišsiugdyti;
* Pereinamuoju laikotarpiu gali būti naudinga ne filmukus įjungti, bet kažkokį video per televizorių, kur, pvz., mokina vaikus šokti/sportuoti;
* Keisdami iš mokyklos režimo į vasaros režimą, "vaidinom", kad tariamės su vaikais, atsižvelgiam į jų nuomonę. Šiuo metu savaitgaliais, išskyrus vakarinę laidą, jokio ekrano. Darbo dienomis skirtingai, 40-45 minutės, trečiadieniais 1 h (nes tada abu su vyru turim dirbti ir mums reikia daugiau ramybės). Sūnus savo laiką išdalina į kelias dalis, su taimeriu nusistato 10 minučių, pažaidžia, ir tada išjungia, paskui vėl. Kartais patikrinam, ką planšetė rodo, kiek pražaista, paprastai nesukčiauja. Kartą bandė - kaip buvo sutarta, kitą dieną negavo visai. To vieno karto užteko. Jis ir sesės laikus sužiūri, kad per dieną daugiau dviejų filmukų neįsijungtų, kad per ilgų neišsirinktų, o jei išsirenka, susumuoja, kiek laiko liko, kitam žiūrėjimui su taimeriu nustato. Abiems pagal susitarimą per dieną galima tiek pat laiko praleisti prie ekrano. Dukrai gal truputį per daug gaunasi pagal amžių, sūnui - per mažai, bet jiems svarbiausia lygybė, tai nesuku galvos. Suprantama, kad iš chaoso iškart prie to, jog vaikas pats susireguliuoja neprieisit, bet tiesiog noriu pailiustruoti, kad su atitinkamu įdirbiu 6-7 metų vaikai jau pajėgūs kontroliuoti savo ekrano žiūrėjimą savarankiškai (dabar sūnui 7,5, bet jis susireguliuodavo žiūrėjimus dar 6 neturėdamas), o 4-5 metų vaikas pajėgus prisitaikyti prie taisyklių, kai jam padedama kritiniais momentais;
* Jei vaikai nori kažkam paskambinti, parašyti žinutę, pafotografuoti, į ekrano laiką neskaičiuojam ir leidžiam. Su sąlygom, kad darys tik tuos veiksmus, kuriems paprašė leidimo ir, jeigu man staiga prireikia telefono - iškart atiduoda.
Tiek prisimenu dabar. Klausimai, komentarai, pasiūlymai - prašom. O šiaip - linkiu ryžto, kantrybės, sėkmės ir nepamiršti meilės 
Sveiki, ar jusu mergaitei jau baigesi isterijos?
2 testuotojų vertinimai
15 testuotojų vertinimai
4 testuotojų vertinimai
Gastroezofaginio refliukso liga kūdikiui
Niežai - kaip gydytis? (+5)
Vitaminas D kūdikiams ;) (+2)
Adenoidų operacija (+4)
Ekstrinė kontracepcija (po nesaugaus lytinio akto)
Pavliko diržai
2025 m. Sausio-Vasario mamytės iš Klaipėdos🤰
Aukštas kraujospūdis nėštumo metu
Gimdymas Kauno klinikose (7)
Įspėjimas apie narę Daisy2 (7)
Atlėpusių ausų korekcija vaikui (+2)
Gimdymas Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje (+11)
Viskas apie IUI, IVF ir ovuliacijos stimuliacijąMažųjų valgytojų patiekalai su receptais ir nuotraukomis
Nėštumo ir gimdymo atostogos (dekretinės) ir motinystės išmokos 2022 metais
Visas „Tėvų Darželio“ naujienas 
