Apie filmukus, žaidimus ir šiaip ekraną
Pradėsiu nuo to, kad iki dvejų metų vaikams apskritai nederėtų nieko žiūrėti, nes tai neigiamai veikia smegenų vystymąsi ir prisideda prie hyperaktyvumo ir dėmesio sutelkimo problemų. Video pokalbiai nesiskaito. Nuo trejų iki penkerių laikoma, kad geriausia, jei kažkiek žiūrima kartu su suaugusiu, kuris padeda suprasti ir aptarti, ką pamatė. Daugiausia 1 val. per dieną. Nuo penkerių maždaug atsiranda nauda ir kai vaikas savarankiškai žiūri/žaidžia amžiui pritaikytus žaidimus. 1-2 val. per dieną, savaitgaliais iki 3.
Ką rodyti, ką leisti žaisti - irgi svarbu, per daug nesiplėsiu. Tiesiog: yra skirtumas, ar tai, pvz., pačių padarytas video (su vaiku), specialiai amžiaus grupei pritaikytas ekudacinis filmukas/žaidimas, komercinis produktas ar išvis suaugusiems/didesniems skirtas dalykas. Kas vaikui "labiau" patinka, šiuo atveju ne taip ir svarbu, reikia tiesiog nesupažindinti su tuo, kuo nederėtų.
Pastebėjau, kad aplinkoj labai daug kas turi problemų su vaikų kontroliavimu ekrano atžvilgiu. Manau, kad tai didžia dalimi nulemta:
* Nėra aiškių normų, kada kas galima (tad vaikas visada tikisi, kad kiekvienas kartas bus kaip pats ilgiausias ar ilgesnis nei kažkada anksčiau buvo);
* Prieš pradedant žiūrėti nėra aiškaus susitarimo ką žiūrės, kaip ilgai ir kas bus po to (jei vaikas nėra įsisąmoninęs, kas vyks po filmuko pažiūrėjimo, jis nenorės baigti žiūrėjimo, nes tiesiog nieko įdomaus ar bent apibrėžto nelaukia);
* Televizorius naudojamas kaip fonas namie;
* Tėvai patys prilipę prie telefonų, kompiuterių, TV (neigiamas pavyzdys plius vaikui, ypač didesniam, kyla neteisybės jausmas);
* Tėvai "iš lempos" pasako, kad laikas prie ekrano baigėsi, nors vaikas pažiūrėjo pusę filmuko (tas suerzina vaiką ir jis visiškai nenori klausyti, vidurys filmuko nėra natūrali pabaiga žiūrėjimui);
* Tėvai leidžia žiūrėti ilgus filmus, bet neleidžia pažiūrėti jų vienu ypu (išjungimas vidury sukelia problemas, kaip įvardinta aukščiau);
* Vaikui neduodama laisvė pačiam išjungti ekraną (jei tėvai visada išjungia ekraną, ypač per prievartą, vaikas jaučiasi bejėgis, o bejėgis vaikas - zyzia, pyksta ir neklauso);
* Vaikai svečiuose/pas senelius mato netinkamą pavyzdį arba ten nėra taisyklių (vėlgi - neteisybės jausmas);
* Vaikai per anksti nuvedami į kino teatrą (iš serijos "kartą paragavęs - negali sustot");
* Vaikai dėl visokių nusižengimų gąsdinami, kad negaus šiandien, rytoj, savaitę ir t.t. filmukų/ekrano (tas sudaro jiems įspūdį, kad filmukai yra kažkas super ypatingo įspūdingo ir reikia dėl jų bet kokia kaina stengtis);
* Ir t.t.
Ką mes darėm/darom/kartais naudojom pereinamaisiais laikotarpiais (nes vaikui augant, keičiantis dienos ritmui, keičiasi ir su ekranu susiję dalykai):
* Nuo pat pradžių leidom, mokėm ir kalbinom vaikus, kad išjungtų patys. Žinoma, būdavo kartų, kai nepavykdavo ir tekdavo išjungti patiems, o tada klausytis klykimo. Bet, na, sėdi prie vaiko ir lauki, kada nurims, apkabini, jei duodasi. Paaiškini, kad turėjai išjungti, nes vaikas nesilaikė susitarimo (todėl anksčiau klausiau, kokia situacija pas Jus su duoto žodžio laikymusi; mūsų namuose pažadų vykdymas ir galėjimas pasitikėti vienas kitu yra antroj vietoj vertybių skalėj po meilės ir gerumos vieni kitiems). Kitą kartą prieš pradedant sutari ir išaiškini dar tvirčiau;
* Geriausias išjungimo momentas tada, kai filmukas baigiasi ir pradeda groti atpažįstama teminė muzika, vaikas irgi žino, kad tai reiškia pabaigą. Pradėjus groti tai muzikai, kol reikalinga kontrolė, gera proga priminti vaikui, kad viskas. Jei filmukai žiūrimi per youtube, tas tikriausiai sudėtingiau įgyvendinama, nežinau, mažai youtube naudojam, bet gal įmanoma kažkaip parsisiųsti ar nustatyti, kad pasibaigus neberodytų kito, arba palaukti, kol užkraus, paleisti, o tada išjungti internetą, kad naujas neprasidėtų. Vėlgi - kol mokymosi laikotarpis;
* Kai vaikai klausdavo, ką darai su kompiuteriu, ir aš noriu - atsakydavom, kad dirbam. Jeigu jie irgi norėdavo dirbti, įjungdavom senam laptope Word programą, nustatydavom didelį šriftą ir duodavom perspausdinti žodžius nuo popieriaus. Jei jiems rūpi taip dirbti - tegul, raidžių ar skaičių atpažinimas, žodžių spausdinimas nepakenks;
* Prieš pradedant žiūrėti visada išsiaiškindavom, kad žiūrės vieną ir susitardavom, kokį. Jei reikdavo, užtvirtindavom rankos paspaudimu. Mūsų žiūrimų filmukų viena serija 12-18-22-25 minutės. Kai įsivažiavom su taisyklių laikymųsi, tardavomės ir kad pažiūrės 2 trumpus (2×12 min) filmukus;
* Kažkuriuo metu, kai buvo sudėtingiau, turėjom kalendorių, kuriam pažymėta, kiek filmukų galima per dieną, pažiūrėjus filmuką vaikas užbraukdavo vieną ženkliuką. Nelikdavo ženkliukų - nebėra prasmės prašyti. Vaikams "rašytinis" susitarimas dažnai suteikia daugiau "svorio";
* Turėti fiksuotą metą rutinoj, kada žiūri filmukus, gali irgi būti naudinga. Maniškiai žiūri 18:45-19:15 programą vaikams per TV kiekvieną vakarą. Dabar vasara, atostogos, ritmas kiek kitoks, pažiūrėję dažniausiai eina į lauką dar išsidūkt. Mokyklos metu po šitos programos iškart pradedam ruoštis eiti miegoti. Mokyklos metu sūnus taip pat norėdavo anksčiau atsikelti, kad pažiūrėtų filmuką arba pažaistų. Paskutiniu metu vien tik "geimina" jis. Atsikeldavo pats, pažaisdavo, atsikeldavau aš ar tėtis, kol pasibaigdavo jo filmukas/žaidimo laikas, pasirūpindavom, kad pusryčiai būtų ant stalo. Paskutiniu metu nekildavo problemų net jei ir pavėluodavom, jis paskaitydavo knygą;
* Dukra žiūrėdavo filmuką valgydama pusryčius, su ja problemos dėl išėjimo į mokyklą, bet dabar vasarą bandom išgyvendinti šitą blogą įprotį. Rekomenduočiau tokio įpročio apskritai neišsiugdyti;
* Pereinamuoju laikotarpiu gali būti naudinga ne filmukus įjungti, bet kažkokį video per televizorių, kur, pvz., mokina vaikus šokti/sportuoti;
* Keisdami iš mokyklos režimo į vasaros režimą, "vaidinom", kad tariamės su vaikais, atsižvelgiam į jų nuomonę. Šiuo metu savaitgaliais, išskyrus vakarinę laidą, jokio ekrano. Darbo dienomis skirtingai, 40-45 minutės, trečiadieniais 1 h (nes tada abu su vyru turim dirbti ir mums reikia daugiau ramybės). Sūnus savo laiką išdalina į kelias dalis, su taimeriu nusistato 10 minučių, pažaidžia, ir tada išjungia, paskui vėl. Kartais patikrinam, ką planšetė rodo, kiek pražaista, paprastai nesukčiauja. Kartą bandė - kaip buvo sutarta, kitą dieną negavo visai. To vieno karto užteko. Jis ir sesės laikus sužiūri, kad per dieną daugiau dviejų filmukų neįsijungtų, kad per ilgų neišsirinktų, o jei išsirenka, susumuoja, kiek laiko liko, kitam žiūrėjimui su taimeriu nustato. Abiems pagal susitarimą per dieną galima tiek pat laiko praleisti prie ekrano. Dukrai gal truputį per daug gaunasi pagal amžių, sūnui - per mažai, bet jiems svarbiausia lygybė, tai nesuku galvos. Suprantama, kad iš chaoso iškart prie to, jog vaikas pats susireguliuoja neprieisit, bet tiesiog noriu pailiustruoti, kad su atitinkamu įdirbiu 6-7 metų vaikai jau pajėgūs kontroliuoti savo ekrano žiūrėjimą savarankiškai (dabar sūnui 7,5, bet jis susireguliuodavo žiūrėjimus dar 6 neturėdamas), o 4-5 metų vaikas pajėgus prisitaikyti prie taisyklių, kai jam padedama kritiniais momentais;
* Jei vaikai nori kažkam paskambinti, parašyti žinutę, pafotografuoti, į ekrano laiką neskaičiuojam ir leidžiam. Su sąlygom, kad darys tik tuos veiksmus, kuriems paprašė leidimo ir, jeigu man staiga prireikia telefono - iškart atiduoda.
Tiek prisimenu dabar. Klausimai, komentarai, pasiūlymai - prašom. O šiaip - linkiu ryžto, kantrybės, sėkmės ir nepamiršti meilės