Sveiki,
Šiandien 7 diena po 3-jų vidinių II laipsnio hemorojaus lazerio šalinimo operacijos + 1 mazgas kaip paaiškino gydytojas buvo persiūtas, tad liko tirpstantys siūlai. Ką galiu pasakyti, šiai dienai einu iš proto, tiesiogine ta žodžio prasme važiuoja stogas nuo skausmo...Nei sedėti, nei gulėti, vienintelis išsigelbėjimas tik vaikščiojimas po namus. Pastebėjau, kad tikrai informacijos pooperaciniu gydymo internete ir iš operavusio gydytojo tikrai yra labai mažai...Papasakosiu savo istoriją trumpai. 10 metų vargau su hemorojaus atsiradimu, visada turėjau vidurių užkietijumus, kurie ir išprovokodavo paūmėjimus. Tačiau paskutinį pusmetį manęs tepaliukai ir žvakutės nei kiek negelbėjo, nes hemorojus buvo linkęs trombuotis. Aplankius ne vieną proktologą Vilniuje pasiryžau atlikti lazerinę operaciją, nes buvau informuota, kad tai bus mažiausias invazinis įsikišimas ir gyjimas bus labai greitas...
Tačiau ne viskas rožėmis klota ir tikrovė yra visai kitokia. 2023-11-07 d. 11 val. buvau išoperuota, 12.30 val. pabudau po bendros narkozės, pabudimas buvo sunkus, iš karto pajutau skausmus ir paprašiau nuskausminamus, tačiau sesutės sakė, kad man jau kažką sulašino nuo skausmo, kol aš miegojau, tad skausmas gali jaustis tik nuo kempinės. Ok, pabandžiau šiek tiek užmigti, pabudus 14.30 val. jutau, kad šikna mano dega kaip ugnis, tačiau jutau, kad noriu šlapintis. Atsikėlus iš lovos, daslinkau iki tualeto, jutau didžiulį pykinimą ir negalėjimą ištuštinti normaliai šlapimo pūslę. Šitaip šliaužiojau iki tualeto 4 kartus, vis prašydama seselių stipresnių nuskausminamųjų, kurių jos man atsisakė suleisti, motyvadami, kad mane gali nuo jų supykinti.
Namo buvau išleista 17.30 val. Grįžusi keturiom, besiraitydama nuo skausmo vyras suleido Ketanovą, tačiau jis iš karto nepadėjo, nes skausmas buvo jau įsisisutėjęs, teko išgerti ant viršaus Nimesilio, tada susirietius pavyko užmigti.
Atsikėlus kitą rytą mane dar pykino, skausmas buvo aprimęs, tačiau purtė šaltis ir širdelė plakė dar negirdėtu greičiu. Supratau, kad tokia savijauta po anestezijos, nes anestaziologė prieš operaciją pasirodė keistoka, suleido vaistus į veną per 5 sekundes, nepaklausius nei mano svorio nei mano ūgio. Prieš užmigdant mane vaistų suleidimo metu, mano širdis jau daužėsi nesveikai...Reziumė po anestaziologės atlikto darbo: visa laimė, kad dar pabudau.
Laikiausi visų gydytojų rekomendacijų: vaistai nuo skausmo, vonelės su kalio permaganantų, dieta, Forlax nuo vidurių kietinimo.
4 parą po operacijos pajutau, kad atsirado noras tuštintis, 3 valandas lakščiau iki tualeto, vis bandydama kažką padaryti, tačiau pavyko tik su Microlax dėka. Galvojau, kad nualpsiu, spazmai buvo kaip gimdymo metu, pilė karštas ir šaltas prakaitas... Galvojau, kad tai bus tik toks pirmas kartas, tačiau ir vakar, ir šiandien tas pats....
Nelaikau dujų ir noro tuštintis, kai tik išmatos pasiekia žaizdas, atsiranda toooks spazmas, kad net akyse patamsėja, o pavyks reikalą padaryti kaip ožkelai, šiandien dar ir su kraujais...Toks vaizdas, kad skylę užsiuvo, plius viskas patynę ir atrodo, kad į užpakalį sukišo rožę du spygliais...
Jau ima neviltis kažkokia...ir dar daug klausymų ir kaltinimų, kam man to visko reikėjo ir kiek vis dar tai tęsis...
Ar ar iš viso busiu sveika ir kada???
Prašau pasidalinkite, kas jus gelbėjo nuo sfinkterio spazmų ir vidurių užkietėjimo?Kada normaliai be spszmų pavyko nueiti į tualetą?
Sveikatos visiems po tokių operacijų!
Tokio gijimo nepalinkėčiau net didžiausiam savo priešui...