Sveikos visos.
Iškart pasakau, kad psichologo pagalbos man nereikia, turiu gerą vyrą, turiu nemažai žinių, bet noriu surasti tokių, kurios patyrusios panašiai čia.
Buvau pastojus pernai kovo mėn, deja, 8sav nustojo vystytis ir buvo sukeltas persileidimas vaistais (kadangi jau 3sav niekas nevyko). Priežasčių niekas neieškojo, nes tai buvo pirmas nėštumas, kuris baigėsi nesėkmingai. Vadinama gamtos atranka.
Vasarą nusprendėm bandyti vėl, bet nuėjau pasitikrinti. Ginekologė pasiūlė atlikti skydliaukės hormonų tyrimą, kuris parodė, kad turiu tiroiditą (uždegimas). Paskyrė gerti tiroksiną ir leido planuoti, kadangi viskas buvo normose (tth 3,88 kuris buvo irgi norma bet nėštumui kiek per didelis). Maždaug rugsėjį nebesisaugojom ir jau prieš lapkritį testas parodė teigiamą (pirmas nėštumas iš pirmo karto, antras iš antro).
Nėštumas vystosi gerai, tyrimai geri (kraujavau 12sav, nustatė, kad placenta žemai, bet viskas ok), dabar eina 14sav, vaikelį mačiau 13sav, bet manęs niekaip neapleidžia baimė, kad gali pasikartoti persileidimas. Daug skaičiau ir žinau, kad antrą kartą šansai persileisti labai maži, bet vistiek tai ne išlenda iš galvos, prisigalvoju visokių nesąmonių ir pan.
Skaičiau daug straipsnių, ypač anglų kalba. Padeda tam kartui. Echoskopas irgi padeda kelioms dienoms. Suprantu, kad tai kenkia.
Širdyje tikiu, kad viskas bus gerai, o galva dirba visai kitą darbą.
Gal kas nors eina per tą patį ir radot būdų, kaip mėgautis nėštumu po persileidimo?