Sveikos. Noriu ir aš pasidalinti savo gimdymo patirtimi AGN. Teko ten gimdyti prieš daugiau kaip metus, vasaros antroje pusėje. Atvykome su vyru mano ginekologės (iš kitos įstaigos) paskirtą dieną, buvo nėštumui jau 40+6 savaičių. Buvo penktadienis. Gimdymo požymių nejutau, tik ji minėjo, kad galvytė jau reikiamai žemai įsistačius. Priėmime priėmė gyd. Šakys, apžiūrėjo, nurodė 3 cm atsivėrimą, paguldė į skyrių, paskyrė nuo sekančio ryto skatinimą geriamu tirpalu ir peniciliną iškart kartu su skatinimu, nors veiklos dar nebuvo (pas mane buvo teigiamas streptokokas). Toliau sekančias beveik dvi paras (šeštadienį ir sekmadienio pirmoje dalyje) gėriau nesuskaičiuojamą kiekį dozių to tirpalo ir gavau be reikalo begales penicilino. Tiesa, dar kas porą valandų užrašinėjo vaisiaus tonus. Nei penktadieni, nei šeštadienį manęs neapžiūrėjo joks gydytojas, eidavau tik į procedūrinį savo "procedūroms". Kol sekmadienį (3 gulėjimo parą) palatoje pasirodė jauna rezidentė Bučiūnaitė (jei gerai atgaminu pavardę). Ji apžiūrėjo, nurodė nebe 3, o 2 cm atsivėrimo - mažiau nei guldant į ligoninę (!), nuėmė peniciliną ir skatinantį tirpalą. Liepė laukti neaišku ko... Tada po kurio laiko tą pavakarę vėl apžiūrėjo, anot jos kaklelis nepajudėjęs. Padarė echo., vaisius didelis (4,2 kg), pozicija ne pati palankiausia kaip aš supratau, nors man nieko daug ir nepaaiškino (apskritai po visko liko jausmas, kad visą tą laiką kažkas tarsi buvo nuo manęs nuslepiama, nepasakoma, vilkinama). Pažadėjo, pabrėžiu, PAŽADĖJO ("šiandien jau ir bus gimtadienis"- suprask, kūdikio) tą patį vakarą nuleisti vandenis ir pradėti toliau skatinti. Liepė laukti palatoje, kol pakvies apžiūrai. Pakvietė jau vakarop, apžiūroje dalyvavo ir budėjusi akušerė. Prasidėjo tuomet ne pats maloniausias spaudimas ir įtikinėjimas, kad vis tik ne, vandenų nenuleis, reikia laukti kitos dienos ar kol prasidės anksčiau to skaudūs sąrėmiai. Tuo tarpu aparatas jau fiksavo neblogus sąrėmius, aš juos jutau, jie buvo gan reguliarūs, tik neskaudūs. Aš paprašiau skatinti mane nedelsiant ir nelaukiant tą vakarą kaip buvo žadėta. Rezidentė atsakė, kad nueis pasitarti su gimdykloje dirbančiais medikais. Vėl grįžus į palatą man esant jau nenusakomoje sugniuždytoje būsenoje tiesiog įsiveržė trijulė: tos pačios rezidentė+akušerė ir gydytoja iš gimdyklos. Ir tuo metu mes su vyru patyrėme nenupasakojamą smurtinį epizodą, kai toji gydytoja (deja, nesusipratau paklausti pavardės, o ji aišku pati neprisistatė) vietoj "Laba diena" pradėjo kalbą nuo "Kokios problemos?!" ir po to pusantros valandos aiškino, kad man dar ne laikas gimdyti (primenu, buvo jau 41 pilna savaitė, vaisius didelis, skatinta neveiksmingai beveik 2 paras). Į bandymus kažko klausti nereagavo, tik pylė agresyviai savo tiradą be galimybės įsiterpti. Mes su vyru sėdėjome ant lovos kaip mokinukai ir negalėjome iš nuostabos net pajudėti. Mano kūdikis tiesiog blaškėsi po visą pilvą nuo mano išgyvenamo streso... Išvada: be rytdienos net negalvoti apie skatinimą ir gimdymą. Kai viskas baigėsi ir gydytoja išėjo, akušerė man pasiūlė du dalykus: gudobelių tinktūros (mano pastaba - joje yra alkoholio ir siūlyti nėščiajai?) ir naktį jei bus skaudūs sąrėmiai "ateiti pas ją nusiskausminti" (kad suleistų nuskausminančių), nors prieš tai buvo sakyta - laukiame skausmingų sarėmių, kad gimdytume (!). Aš negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Buvau tiesiog išsekusi nuo šios patirties, nebeturėjau jėgų toliau priešintis. Atėjus rytui apžiūrai pakvietė gyd. Grybauskaitė (ji jr priėmė gimdymą drauge su akušere Jurgita). Ir buvau išsiųsta į gimdyklą. Gimdymas buvo be galo sunkus, baigėsi visomis įmanomomis komplikacijomis (apsisukusi virkštelė, vakuumas, strigę petukai, kirpimas, mažylio hipoksija ir gaivinimas). Nors gydytoja padarė viską ir išgelbėjo mano kūdikį (auga sveikas, už tai esu ir visada būsiu dėkinga), bet nepaisant to negaliu iki šiol suvokti to, kas įvyko iki paties gimdymo, ir gimdymo metu kodėl nebuvo net svarstomas CP, kai viskas pakrypo tokia bloga linkme. Dar norisi paminėti, jog ir paties gimdymo metu man trūko aiškumo kaip ir ką daryti, kaip geriau stumti ir pan., nes pačiame gale aš jau nebejutau sąrėmių. Tai sakiau personalui, bet man vis tiek sakė: kai bus sąrėmis stumk, nors aš nieko nejutau (gimdžiau beje be epidūro)... Tai pirmas mano gimdymas, ir neapleidžia jausmas, kad jei tik man būtų geriau paaiškinę, kaip kvėpuoti, kaip stumti, būtų dalies komplikacijų išvengta. O ir jei nebūtų buvusi tiek tempta guma, o skatinta anksčiau, gal irgi būtų viskas buvę geriau. Apie gulėjimą su mažyliu jau po gimdymo nesiplėsiu, nes buvo viskas +- adekvatu (nedaug kas pas mus ateidavo, minimaliai kas buvo būtina ir tikrai nepersistengė, bet mes su vyru susitvarkėm ir patys). Patirtį AGN vertinu prastai. Nors mažylis ir sveikas, bet patirti trauminiai išgyvenimai lydi iki šiol. Antram gimdymui svarstysiu kitas įstaigas.
Vaikas
