As tai tokia jau esu, nerwu kamuolys, daznai nuotaikos keiciasi, daznai ant vyro rekiu del nieko ir rekiu rekiu tol kol susipykstam. Kartais galvoju, kad psichologe prawerstu

Stellaa parašė:
As tai tokia jau esu, nerwu kamuolys, daznai nuotaikos keiciasi, daznai ant vyro rekiu del nieko ir rekiu rekiu tol kol susipykstam. Kartais galvoju, kad psichologe prawerstu
o del ko tau kyla tie pykcio priepuliai? turi buti kazkokia priezastis...
Tame ir esme is niekur nieko.. tarkim besitwarkant susinervuoju kaip viskas ismetyta, nerandu kazkokio daikto ir buna, kad nezmoniskai supykstu, pradedu rekaut o kai atsiranda paaiskeja, kad pati ir padejau ten, bet vistiek pykstu ant vyro kol nusiraminu. net pykdama ir rekdama suprantu, kad negerai darau, bet kol nepraeina pyktis nenusiraminu