Sveikos, noriu ir aš pasisakyti. Gaila kad man gyvenime su draugių ieškojimu nesisekė. Kai buvau vaikas taip ir augau viena, neskaitant puseserių su kuriomis su amžiumi tik labiau vėrėsi atstumas, ir galiausiai paskutinį kartą kai susitikau su jomis supratau kad nieko bendro mes neturim kad pasikalbėti, vien tik giminystės ryšys mus sieja.
Mokyklos laikais bandžiau ne kartą ieškoti draugių, bet jei net ir pavykdavo susirast, viskas ir likdavo tik mokyklos ribose ir pokalbiai vykdavo tik apie mokslus ir kitus mokyklinius dalykus. Kad kur išeiti su kažkuo neturėdavau nei laiko nei pinigų. Kai mano bendraamžiai kur nors sau kartu ant dviračių bimbinėdavo aš turėdavau tėvams padėti su ūkio darbais, vargingai augau tai pinigų neturėdavau net bandelei mokyklos valgykloj nusipirkti. Kokios bandelės kai į mokyklą tekdavo eiti su suplyšusiais batais.
Su pavydu ir liūdesiu žiūrėdavau kaip kokios klasiokės eina kažkur kartu, kalbasi, kvatojasi, o aš tik sėdžiu viena, tyloje. Buvau nedrąsi, tylesnė, ramesnė, dar prie to ir vargingai apsirengusi, matomai niekas nenorėjo draugysčių su tokia. Vietoj gerų akimirkų mokykloje gavau tik patyčias ir vienišumo jausmą.
Paskui išvykau į užsienį. Tenais irgi mokiausi. Kvailai tikėjausi kad bent čia susirasiu draugę bent vieną. Buvo net dvi. Viena dingo lyg vandenin iškart po mokslų baigimo, kita dar kiek pabendravo bet neturint bendros veiklos t. y. ėjimo į mokyklą, pokalbiai blėso ir išblėso.
Pradėjau dirbti, darbe jau net nebeieškojau jokių draugių. Buvau visomis draugystėmis nusivylusi ir daugiau į jas lysti nebenorėjau. Bet lyg iš giedro dangaus pats mane susirado mano vyras
Prasidėjo draugystė, paskui vaikai, buitis. Esam gana skirtingi bet per tiek metų draugystės jau spėjom apsišlifuoti.
Tai va, tokios ir tokelės pas mane, jei būna kad apsiburbuliuojam su vyru, tai net su juo man draugaut nebesinori
bet džiaugiuosi kad bent jį turiu.
Dabar neturiu nei draugių nei jų ieškau. Matyt man taip jau lemta.
Būna žinoma akimirkų kai nuliūstu dėl to kad neturiu draugių, bet stengiuosi negalvoti apie tai, kai jaučiu kad reikia tai nelaikau emocijų savyje, nuverkiu tą vienišumo jausmą, ašaras nusišluostau ir einu apsikabinti vyro.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas









