2015.05.05 23:37 (prieš 10 m.)
Aš irgi auginu sūnų, kuris mėgsta parodyti savo nervus. Dažniausiai, kai ko neduodi ar neleidi, ima rėkti, verkti, mėto žaislus. Mūsų reakcija būna įvairi. Kartais tiesiog šypsomės ar juokiamės ir jis ima juoktis. Kartais pralaukiam, kol baigs pykti ir nereaguojam. Kartais apsikabinam ir aiškinam, kodėl kažko negalima ir pan. Žinoma, tų auklėjimo ir reagavimo/nereagavimo klaidų tikrai darom, nes kaip kitaip? Tačiau visada stengiuosi, kad ir kokie pykčiai ir nuotaikos bebūtų, vaikui parodyti, kad jį mylim, ir priimam tokį, koks yra. Kaip viena mama minėjo, jausmų įvardinimas labai padeda vaikui augti ir suprasti, ką jis jaučia, kaip tai įveikti. Visgi ne visuomet išliekam labai ramūs ir užrinkam, bet aš dažnai atsiprašau vaiko, kad šaukiu. Visos šeimos elgiasi pagal savo modelį. Svarbiausia, manau, suprasti ir nepanikuoti, nes toks vaikų amžius, kuomet jie nuolat tikrina savo galimybių ribas. O kai kurie vaikai tą daro ypač stipriai ir kantriai, taip į neviltį varydami tėvus. Turbūt mūsų pareiga yra nubrėžti tam tikras elgesio ribas, kad vaikas jaustųsi saugus, tačiau leisti išjausti jausmus. O kadangi juos įvardinti mažyliams dar per sunku, jie rėkia, trypia, krenta, svaidosi daiktais ir pan. Ir suaugusių yra, kuriems sunku kalbėti, todėl skraido daiktai