2021.11.29 10:52 (prieš 4 m.)
As labai ilgai svarsciau del skiepo, na tas naturalus nerimas. Galu gale nusprendziau, kad skiepa darysiu treciame trimestre (na cia mano asmenine psichologija, kad ir auksta temp jau nepavojinga ir pan). Na ir nespejau, vyresne dukra darzelyje uzsikrete Covid ir parnese i namus. Gyvename nedideliame bute, kiek pavyko, bandziau atskirai izoliuotis, labai saugotis. Vyras skiepytas, eme biuleteni ir rupinosi vaiku. Gavau 20d izoliacijos. Zinokit, tai buvo tokios ilgos ir nerimo kupinos dienos.. simptomai islisdavo psichologiniai, aisku ten gerkle jau ir nuo streso skaudejo (paumejo letinis tonzilitas). Galvoje pradejo suktis blogi scenarijai, nu gal kitos ramiai ir blaiviai sureaguotu, bet man tas laukimas toooks stresinis buvo. Na ir as neuzsikreciau, visi PGR neigiami, antikuniu kraujas rodo labai nedideli kieki (neigiamas). Bet nusprendziau, kad tokio streso pakartoti nenoriu. Nes ir skiepytas vyras gali parnesti, ir tas pats vaikas dar karta susirgti. O dar patys gimdymo namai irgi didele rizika. Suprantu, kad nebusiu apsaugota 100 proc, bet statistine tikimybe pagerinsiu. Tiesiog pagalvokite, kaip reaguotumete suzinojusi, kad turejote artima kontakta su serganciu. Ir tikiu, kad visos reaguotumeme skirtingai, bet as tuo metu gailejausi, kad nepasiskiepijusi esu... p.s.: cia nera agitacija skiepytis, tik pasidalinau patirtimi. Jeigu netureciau darzeli lankancio vaiko ir daug darbo reikalais kontaktuojancio vyro, galimai buciau laukusi, kol pagimdysiu