aš vis dar seku temą tyliai ir vėl noriu įsiterpti 
mama pasakė, kad vat neišsivaizduojate kaip kartais vaikas išveda iš kantrybės. Tai kaip čia yra ar vaikas kaltas ar mamos nervai silpni? Mane išveda iš kantrybės kaimynė, kuri burbuliuoja amžinai kad kas negerai jai ten su mūsų tvora, mane išveda iš kantybės ilgos eilės ir tik pora kasininkių sėdinčių kasose, mane išveda iš kantrybės darbe kažkas, bet tvardausi, negi dabar čia pulsiu rėkauti, draskytis, gal gale muštis, nes išvedė iš kantybės
Dar kartą pasikartosiu reikia visų pirma suprasti, kad vaikas ir yra vaikas, ne suaugęs, kad jis mąstytų, girdėtų ir elgtųsi kaip suaugę. Vaikas yra vaikas su visais savo ožiukais. Ožiukai - tai įprastas augimo etapas, kurį pereina kiekvienas vaikas. Vienas tuos ožiukų etapus pereina lengviau, kitas sunkiau, bet turi tuos etapus visi.
Dabar dėl pagarbos pasakysiu.. ką norėt iš vaikų jeigu patys tėvai rodo nepagarbą vieni kitiems? Nei padės, nei paklaus gatvėj ar tau viskas gerai nors užsiėmus už pilvo susilenkus sėdi moteris. Nepaklaus vaiko kur tavo tėveliai, nors jis vienas stovi ir verkia. Buvo gi afišuojami čia straipsniai skaitytojų patirtys kaip mergaitė pametė ar pavogė jai telefoną, sėdėjo verkė valandą stotelėje, daug žmonių ėjo pro šalį ir nekreipė dėmesio. Tai ko vaikai mokosi? Matyti tik save. Vėlgi kartoju - vaikų gyvenimo mokytojai visų pirma tėvai. Tėvai kloja pamatus ir suvokimą, o paskui tik vėliau mokykla, draugai. Iki to laiko vaikas turi būti pasirengęs keliauti į visuomenę ir turi būti paruoštas susidurti su tam tikrais sunkumais, nes tėvelių šalia nebus. Tėvų pareiga perspėti, sudėlioti taip, kad vaikas neišsigąstų, atsispirtų, o esant problemai ateitų ir pasakytų.
Apie vaikų pareigas - tėveliai irgi turi apie tai šnekėti. Subtilius dalykas tas "vaiko auginimas", nes jeigu tėvai nesugeba rasti to viduriuko kaip pateikti vaiko pareigas ir teises tai va taip ir būna kai teisės ima viršų arba vaikas būna tiek užspaustas, kad pas jį tik pareigos, reikalavimai. Blogai būna jeigu tėveliai vien reikalauja iš vaiko kažko. Gerai mokykis, kitaip gausi diržo, nesusitvarkei kambario, vėl gausi. Nepadarei to bus blogai. O apie teises nieko. Atėjus paauglystei, kas yra maištavimo metas neišvengiamas tie dalykai ima lįst lauk ir vaikas ima visu pajėgumu reikalautis sau kažko, tada lenda agresija, nemeilė, nepagarba, galų gale ir pats vaikas su savimi nesusitvarko ir taip sunkiu laikotarpiu. Kodėl visada sakiau, kad neužtenka auginti vaikus kaip širdis liepia. Širdis gali liepti keršyti, širdis gali liepti net ir nusižudyti turint depresiją, ji irgi klysta. Reikia žinoti tam tikrus dalykus, bent vaiko augimo etapus kur kas kaip būdinga ir kaip elgtis įvairiose situacijose. Bet jeigu mama tai rpadės daryti tik paauglystėje tai spėkite ar paauglys sės su mama ir šnekėsis? NE, nes jis nebus prie to pripratęs, jis negirdės kas sakoma, nes visada būdavo iš jo reikalaujama. Tą viduriuką sunku rasti todėl ir reikia tų žinių, kad bent priartėtume apytiksliai, kad nepadarytume kokios didžiulės klaidos, kuri laikui bėgant tiktai augs tarpusavio santykiuose. O išryškės galiausiai tada kai vaikas bus paaugęs ir ims tvirtai mąstyti kaip asmenybė, kai atsiras jėgų pasipriešinti.
Visi žinome, kad biblijoje surašytos visos gyvenimo tiesos, ėjusios per amžių amžius. Ten parašyta, kad blogis atneš kitą blogį. Gėris padarys geru. Tad visų pirma tėveliams reiktų apsitvarkyti save, savo emocijas, nervukus, pasiskaitinėti, pasidomėti. Neužtenka pagimdyti ir auginti vaiką, duoti jam valgyti, išleisti į darželį, mokyklą. Vaikai kaip gėlės - jas reikia ir tręšti, laistyti, žiūrėti, kad gautų šviesos, tinkamoj vietoj pasodintos būtų. Kas būtų jeigu gėlę pasodintume molyje? ji nuvystų. Arba kas būtų jeigu apsodintume kokiam pavėsyje kai jai reikia saulės. Ji tiesiog nežydėtų, galiausiai dar ir nuvystų. Tai su vaikais tas pats. Kokioj aplinkoj jis auga toks jis ir bus. o kas atsakingas už aplinką? tėveliai kuria savo aplinką emocijomis, gyvenimo supratimu, elgesiu ir t.t. Tad aš sakyčiau mušimas vaikų yra ne vaikų problema, kad jie elgiasi blogai, bet tėvelių, nes jie nesugeba spręsti problemas susijusius su savo vaiku. O kam spręsti jei atėjus pykčio priepuoiui duodi į kailį, vaikui skauda, išsigąsta ir viskas tuoj pat nurimsta, tėveliai irgi nurimsta išsilieję. O kas analizuos problemą? TIk analizuojant problemas jas išspręsime.
AUginti vaikus yra didžiulis ir sunkus darbas. Visur taip rašoma, sakoma, nes tai yra tiesa. Reikia išmokti su vaiku šnekėti nuo pat vaikystės ir priimti tam tikrus vaiko elgesio dalykus kaip normalų augimo etapą, būt pasiruošusiam ir žinoti kaip elgtis. Diržą paimti kiekvienas gali, bet tai nėra aukėjimas, tai tiesiog užslopinimas galbūt vaiko blogų emocijų, gal blogo elgesio. O kas iš to kad gavus diržą vaikas sakys ne daugiau taip nedarysiu. Kodėl nedarys? nes bijos gaut dar kartą, bet ne dėl to, kad jis supras jog galbūt taip ir anaip kenkia sveikatai, galbūt dėl savęs tvarkytis reikia.. motyvuoti reikia taip nesielgti, o ne atsitikus nelaimei bausti. na vėlgi nuo paauglystės taikyti tokie metodai nepadės greitu metu, nes vaikas didelis, jis turi jau kitą suvokimą, vėlgi negirdės, nes su juo nebuvo kalbama, o tik reikalaujama. Dabar tyliai vėl paseksiu temą, nes diskutuot nenoriu. TIkrai neįtikinsiu mušančiųjų savo vaikus, kad muštis aplamai negerai.. pamenu mano babytė sakydavo nemink ant boružėlės, jai skaudės. Nedaryk blogai, nes man bus liūdna. Tiesiog skiepijo nuo pat mažumės, kad blogis neša skausmą, blogas emocijas. Su vaikais tas pats.
Vaikas
Nors daug knygų skaitom, dalyvaujam seminaruose apie pozityviąją tėvystę, bet tikrai ne visada pavyksta suvaldyti vaikus vien tik kalbomis.
