Jauciuosi paluzusi. Auginam 3 menesiu kudiki, kaip ir viskas butu gerai, jeigu ne... Hmmm, pati net nezinau kas. Nebesijauciu laiminga su vyru, nezinau, ar noriu kurti ateiti su juo, nezinau ar myliu... Kartais atrodo, kad iki siol gyvenam kartu vien todel, kad esu finansiskai nuo jo prikalusoma. Visi mano pinigai (bet tu pingu pilnaverciam gyvenimui su kudikiu neuztektu, kad ir alimentus prisiteisciau) yra atidedami vestuvem, kurios mes palnuojam sia vasara. Bet vel gi, kai jau sveciai sukviesti, viskas kaip ir sutarta as pradejau abejoti ar noriu uz jo teketi. Man liudna del tokios savo busenos, as nenoriu lieti asaru, bet kad jos pacios lasa...
As nesijauciu ir pati jam reikalinga. Atrodo, kad jam be musu daug smagiau gyvenasi. Visada jauciu priekaistu del isvaizdos (nors po gimdymo jau grizo pradinis svoris, nesu jokia apsileidele), del atliekamu veiksmu (blogai sluostai, blogai valai, blogai sakai) DEL VISKO! Dabar dar susidejo su bloga komapnija. Man liudna kad jis i tai velasi... Bet jis manes negirdi, nieko blogo savo veiksmuose nemato. Jokio artumo nebeliko... Jeigu bandau prisiglausti, paliesti atsako negaunu. Nes telefonas pastoviai jo rankuose. Jokiu komplimentu. Nieko!
Taip, kartais "numeta" geliu ir saldainiu. Sitaip padare ir siandien. Bet iskarto pareiskia "isvaziuoju pusvalandziui". Isvaziavo. Kur, nezinau... Vaika myli. Kazkiek padeda. Gal kartais noretusi daugiau pagalbos, bet tiek to, gi dirba, pavargsta. Su vaiku as nepavargstu, myliu savo vaika ir patinka ji lavinti, todel negaliu visko nurasyti nuovargiui... Galvociau kad turi meiluze, bet turiu jo visus prisijungimo duomenis, gaimybe prieiti prie telefono. NIEKO ITARTINO!
Pasipasakojau siandien jo draugui. Papasakojau situacija seimoje. Protina, sako nesituok. Bet jis nuo musu pazinties pradzios rodo man demesi ir duoda suprasti, kad visai jam patinku. Todel labai jo nuomone nenoriu pasiklauti. Rasau cia. Noriu patarimu. Skirtis nezinau ar noriu... Nezinau ar pasiruosusi.







