Liza33 parašė:
Na šių anekdotų jau stengiuosi nebepasakoti savo draugėms 😁, kažkaip man nebejuokinga, ir nenoriu anytos siuntoms skirti tiek daug savo minčių ir kalbos. Na juk tai…
Oho, paskaičiau apie jūsų anytos siuntas, įsivaizduoju, kaip užknisa kaskart. Bet jai tikrai jau kone stogelis pavažiavęs, kad tokias siuntas siuntinėja? Gal labai sena, jau smegenų demencija?
Aš suprantu, kad visais šiais keistais būdais anytos stengiasi kažkaip išlikt mūsų gyvenimo ir dėmesio centre, uždominuot mus, drauge likti reikalingomis, taip pat stengiasi ale neprarast sūnaus (iš tiesų - nepaleist).
Mano santykis su anyta tapęs tokiu, kad stengiuosi bendrauti minimaliai. Kai atvažiuoja; einu skalbt, valgyt daryt, arba išvis kažkur išeinu, nors tada žinau kad ji išknisa mano daiktus mano spintose. Nerašyta taisyklė - vyras skambina jai, kai aš maudausi arba būnu ne namie - kad aš negirdėčiau, kaip ji knisa protą, kaip aš blogai vaikus auginu, o ji tai tobulai viską darė; kaip mūsų vaikai ne tokie geri kaip jos dkrų vaikai; kaip mes dėlto ar ano kalti ir panašiai. Vyras pasinervuoja vienas, bet jam mažiau tų nervų, nes jį vis tiek dar išgiria, super tėčiu išvadina ir panašiai. Na o mane, pačios suprantat - 
nė vieno gero žodžio.
Taip pat ji visada mus bando užversti dovanomis. Ji dovanoja ten kokį reto negražumo patalynės komplektą ne mūsų patalų dydžio, ir kreipiasi į vyrą: va, sūnau, kad turėtum gerus kokybiškus užvilkimus aš tau nupirkau, geras daiktas, pravers. Arba būna: sūnau, o kur ta keptuvė, kurią tau padovanojau? Ko nenaudoji? Žodžiu, ji divanoja dalykus į moterišką sferą mūsų namuose, nors vyras nėra gvejlnime prie viryklės stovėjęs, apsimeta kad jam dovanoja, nors turėčiau aš viską naudoti, sandėliuoti ir t.t. Aš nekaupiu nieko, man prioritetas yra laisva erdvė. Todėl visokiausius specifinius indus ir indelius, įrankius ir pan (15 samčių rinkinį pvz) aš tiesiog iškart iškraustau iš namų. Vienus daiktus aš parduodu, kitus padovanoju, trečius išvežu į jos kaimą, kai kuriuos išmetu. Ji jaučiasi baisiai nusipelnusi ir svarbi, kad mus užverčia daiktais. Tačiau Kadangi susitikimų metu visuomet įvairiais bųdais stengiasi man įgelt, išreikšt nepagarbą ir pan., tai aš nejaučiu jokios graužaties, kad atsikratau visų iš jos gautų daiktų. Daiktus aš nusiperku, kokių man reikia. O dovanotus pasilieku tik tada, kai tai yra mano nuoširdžiai mylimo žmogaus, jaučiančio man geriausius jausmus, padovanotas ir man puikiai tinkantis, reikalingas daiktas. Mažiausiai ko norėčiau, tai kasdien žiūrėti į anytos dovanotus servizus ar samčių rinkinius, kurie skleidžia tokią blogą energiją, lyg būtų prakeikti.
Anyta gyveno siaubingai traumuotą gyvenimą nuo mažų dienų, ji užaugų vaikų namuose. Man jos gaila, aš nesitikiu iš jos adekvataus bendravimo, visas savo gyvenimo nuoskaudas ji dabar kažkaip transformavus į neapykantą man. Ir kaip viltingai kaskart paskambinus mano vyrui skamba jos klausimas: ar viskas tarp jūsų gerai, tarp tavęs ir ponios gandrienė ? Ir koks nusivylimas jau dešimtį metų, kad taip, viskas gerai. Ji manės nekenčia, ji pavydi, ji nelaiminga. Jos problemų aš nepakeisiu, bet aš atsiriboju ir apsivalau nuo neigiamo krūvio.
Teigiamas dalykas tas, kad būtent šiame santykyje su anyta aš suvokiau, kad iš tiesų pasaulyje yra žmonių, kurie viena sako, kita daro, meluojančių žmonių, žmonių, kurie artimiesiems linki blogo, žmonių, kurie jaučia nesblveiką pavydą. Žodžiu, su jos pagalba kažkiek naivumo pamečiau, ir gal kažkaip tai man padeda kartais įžvalgiau ir apdairiau vertinti įvairias gyvenimo situacijas.
TV
